Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė Kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės Įstatymą. Juos pasitiko Simeonas ir Ona. „Jam [Simeonui] buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. (…) Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą. (…) Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.” (Lk 2, 25-35)
Nepaisant šios pranašystės, Kristaus Paaukojimo šventė minima džiaugsmingai, mat dieviškasis Kūdikis – tai tautų šviesa, žmonijos išgelbėjimas. Atmenant šį įvykį, tuo pat metu minima ir Pašvęstojo gyvenimo diena.
Jėzaus susitikimas su Simeonu ir Ona taip pat yra Viešpaties susitikimo su visa savo tauta simbolis. Tai išreiškia procesija su naujai pašventintomis žvakėmis Mišių pradžioje. Tikintieji paprastai susirenka šventoriuje ir įžengia į bažnyčią su uždegtomis žvakėmis rankose.
Šios apeigos, pagal kurią šventė dar vadinama Grabnyčiomis, prasmė išreiškiama kunigo žodžiais ceremonijos pradžioje: „Ir mes dabar, Šventosios Dvasios kviečiami, su žvakėmis rankose atėjome į Dievo namus, norėdami pagerbti Kristų procesija ir susitikti su Juo Mišių aukoje. Čia regėsime kukliais sakramentiniais pavidalais prisidengusį tą patį Viešpatį Jėzų, kuris pasaulio pabaigoje ateis su didžia garbe ir galybe.“
Laimindamas žvakes, kunigas meldžia Dievą: „Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks tavo garbės šviesą danguje“.
Yra nusistovėjusi tradicija namuose turėti pašventintas – „grabnyčines“ žvakes. Jos yra sakramentalija, kuri tinka uždegti ne tik prie mirštančio artimo žmogaus, šermenų metu, bet taip pat maldos metu namuose, ypač kai mus ištinka kokie nors sunkumai, nelaimės.
Katalikų Bažnyčioje Lenkijoje Dievo Motina yra vadinama dar Gramnyčine (nuo lenk. grom – perkūnas), mat žmonės tikėjo, kad iškilus audrai, nuo perkūnijos galima apsaugoti savo namus uždegus „grabnyčinę” žvakę ir kartu sukalbėjus Švč. Mergelės Marijos litaniją. Gramnyčinė Dievo Motina lenkų ikonografijoje vaizduojama kaip moteris, nešina uždegta žvake ir atbaidanti sodybas puolančius vilkus – tamsoje tykojantį blogį.
Tačiau reikia atminti, kad ne pati „grabnyčinė” žvakė apsaugo nuo nelaimių, bet malda su tikėjimu Vienu Dievu ir Jam savęs pavedimu.
Kristaus Paaukojimo šventė – Grabnyčios Punske, kaip ir visose krikščionių katalikų bažnyčiose, vyks vasario 2 d. (šeštadienį), sekmadienio mišių tvarka (8.00 ir 12.15 val. – lietuvių kalba, o 10.00 – lenkiškai).
(bb), punskas.pl