Kalendoriuje vasario 5-oji tai šv. Agotos diena.
– Žagarių bažnyčioje sekmadienį mišioms baigiantis pašventinta vadinamoji šventosios Agotos duona, kurios atnešė (suraikytus du kepalėlius) Anelė Jančiulienė, o pernai duonos buvo iškepusi ir atnešusi šventinti Teresė Klimasarienė, – sako Petras Dapkevičius. – Paskui visi ėmė po kelis gabalėlius ir nešėsi namo. Įsidėję šventintos Agotos duonukės vežiojamės mašinoje ir namuose laikome, kad apsisaugotume nuo nelaimių.
Seinuose antradienį (vasario 5 d.) per lietuviškas mišias, kurios žmonėms užsakius vyksta rytais šv. Mergelės Marijos koplyčioje, taip pat buvo šventinama duona, kuri ištisus metus saugo namus ir žmones nuo nelaimių. Nuo seniai tikėta, kad šventintos duonelės gabalėliai gelbsti kilus gaisrui ir saugo nuo ligų.
Duona mūsų kasdieninė gerbta seniau labiau nei dabar, nes jos trūko, o šeimos būdavo didelės. Nukritus duonai ant žemės ji būdavo paimama, pabučiuojama, atsiprašoma ir tada suvalgoma. Net mažas gabalėlis nesimėtė.
Duona minima maldoje „Tėve mūsų” bei eilėse, dainose pačiais garbingiausiais žodžiais. Šeimos vyriausiasis narys – tėvas ar senelis – susirinkus šeimai aplink stalą, peržegnojęs su didele pagarba pradėdavo riekti duonos kepalą.
Duona yra puikus angliavandenių šaltinis, o angliavandeniai tai pagrindinis energijos šaltinis. Jiems oksiduojantis išsiskirianti energija panaudojama organizmo gyvybinėms funkcijoms garantuoti, šilumos gamybai.
Kaip laikyti pašventintos duonos gabalėlius iki kitų metų šv. Agotos dienos? Kastulė Žukauskienė sako:
– Šv. Agota vadinta ugnies globėja, kuri saugo nuo gaisrų. Sugrįžus iš bažnyčios šv. Agotos duona išdžiovinama ant krosnies ir laikoma stiklainyje ant spintos. Vykstant į turgų jos įdedama į rankinę, kad saugotų nuo vagių, vežiman – kad nelaimių neatsitiktų kelyje.
Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į švarko skverną įsiūdavo duonos gabalėlį, kad sūnų laimingai parvestų po tarnybos namo. Dabar vairuotojas šv. Agotos duonos vežiojasi savo automobilyje, o turistas įsimeta į kelioninį krepšį, kad kelyje neatsitiktų nelaimės.
Kai kas sako, kad suvalgo gabalėlį parsineštos pašventintos duonos – tai gal irgi nieko, o apsaugo nuo ligų. Jei žaibuoja vasarą, tai ir šventintus žolynus, ir duoną padeda ant palangės, kad apsaugotų namus. Mat ne kartą kilus gaisrui (o namai mediniai, šiaudiniais arba skiedriniais stogais greit užsiliepsnodavo) nuo vieno pastato tuoj ir kiti užsiplieksdavo. Seinuose pasakota, kad kažkada ėmus degti vienam namui kažkas su šventinta duona apibėgo aplink gaisravietę ir sulaikė liepsną. Dažnai šeimos narys apibėgdavo su duonos gabalėliu aplink degančią trobą, kad sulaikytų liepsną. Taikėsi, kad net vėjo kryptis pasikeisdavo ir jis nepernešdavo liepsnos į kitus pastatus.
Seinuose visa eilė namų nuo bažnyčios iki Seinos upės senovėje sudegė ir kitose miestelio vietose kildavo gaisrai, todėl pastatyta Šv. Agotos koplyčia durimis į bažnyčią, o ant stogo uždėta medinė Agotos skulptūra, taip pat atgręžta į bažnyčios duris, kad ją matytų iš šventovės išeinantys parapijiečiai. Ši figūrėlė pastatyta ant koplytėlės stogo ant postamento, realaus moters ūgio, su beveik tautiniais drabužiais, puošniu apsiaustu, kairėje rankoje palmės šakelė, o dešinėje duonos kepalėlis. Šnekėta, kad pašventinus ją ir koplyčią Seinuose gaisrai liovėsi.
Seinuose Šv. Agotos koplyčia pastatyta 1789 metais. Jos viduje yra šv. Agotos paveikslas, nutapytas XVIII a. Ant koplyčios stovi 1828 m. pastatyta medinė šv. Agotos skulptūra. Koplyčia aptverta 1904 m. geležine tvora.
Avižienių seniūnas Antanas Šeštokas šv. Agotos duonelės galią prisimindamas sako, jog žmonės pasakoję tokį atsitikimą: kai prieš maždaug 60 metų Kučiūnuose degė medinis namas, į ugnį įmesta šventintos duonelės ir ugnis neišsiplėtė, ji net aprimo.
Vikipedijoje skaitome, kad šventosios Agotos vardas minimas Jeronimo martirologijoje (lot. Martyrologium Hieronymianum; V a. vid.). Jai skirtas senovinis himnas, priskiriamas popiežiui Damasui. Yra liudijimų, kad popiežius Simonas šventosios Agotos garbei pastatė bažnyčią Romos priemiestyje, tai minima Grigaliaus Didžiojo laiškuose.
Pagal šventųjų gyvenimų aprašymus Agota gimė turtingoje šeimoje Sicilijoje. Priėmusi krikščionių tikėjimą, nusprendė gyventi nekaltybėje. Atsisakiusi tekėti už Katanijos miesto prefekto, buvo pradėta jo persekioti pagal Decijaus antikrikščioniškuosius įstatymus. Buvo atiduota į viešnamį, vėliau įmesta į kalėjimą, kur jai nupjautos krūtys. Po kankinimų sudeginta ant laužo.
(ep), punskas.pl