Nesipainiokim painiavoj

Net stebėtina, kaip sugebame, kartu su kai kuriais kaimynais, painiotis ir kurti painiavą ten, kur jos nėra ir galėtų visai nebūti.

Antai vaizdelis, neva visas Lietuvos gyvenimas, o ypač santykiai su vienu nervingu kaimynu, nūnai sukasi ir suksis apie lenkų ir tik jų pavardžių rašybą. Ir neva prieš trejetą metų buvęs parengtas specialus „lenkiškų pavardžių“ įstatymas, kurį Lietuvos Seimas gėdingai atmetė nepaisydamas, kad Vilniuje tą dieną vieši Lenkijos prezidentas.

Nereikia pūsti dūmų. Nebuvo jokio įstatymo specialiai lenkams (nesivelkime į tyčinį klaidinimą), tik visiems kitataučiams, kurie vartoja lotyniškas raides; tačiau Vilniuje tądien tikrai buvo draugiškas Lenkijos prezidentas, kurio lankymosi metu nereikėjo rizikuoti tokiais balsavimais. Arba – pasirinkus alternatyvų įstatyminį variantą – eiti su juo Seime iki galo, tam kartui užbaigiant plepalus neva kažkas kažkam „draudžia“ Lietuvos pase naudotis, greta valstybinės kalbos, dar ir kaimyninės šalies bei tautos rašmenimis. Ne draudimas vienai grupei, o nustatyta visiems tvarka ir vieta dokumente. Tas pat būtų vokiečiams, latviams, visai lotyniškos tradicijos Europai. Pamėginus, vėliau būtų galima gerinti arba grįžti prie Andriaus Kubiliaus Vyriausybės varianto.

Bet čia „susimėtė“ ir Seimas, ir Vyriausybė, panašiai kaip po kelių dienų – Vilniaus miesto taryba, kuri balsavimu nusprendė suteikti žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio vardą vienai sostinės gatvių, o išgirdusi riksmą iš pašalio neišdrįso įgyvendinti savo pačios sprendimo. Jis taip ir kaba, gerbiamas mere Artūrai Zuokai, ligi šiol.

Dar grįšim prie tos trumpalaikės įvykių konkretybės vengdami „popsinio“ rašymo iš lubų, o dabar žvilgtelkim į politiką ir diplomatiją kiek plačiau.

Apskritai, jei kas nori prisipainioti lygioj vietoj, visada ras galimybių. Pavyzdžiui, Lenkijos oficialiosios politikos reikalavimas kitam kaimynui, kad Rusija „reabilituotų“ Katynėje ir kitur nužudytus lenkus karo belaisvius. Tai apverčia aukštyn kojom visą tarptautinę teisę ir legalizuoja Josifo Stalino gaujos agresiją bei karo nusikaltimus. Tartum nužudytieji išties „buvo kalti“, tik dabar jau reabilituojami. O Maskva dar branginasi! Susipainiojo Varšuva ir priėmusi Rusijos nuostatas dėl Lenkijos prezidento žūties Smolenske, pirmiausia, dėl jos tyrimo. Jei neklystu, kažkas iš Varšuvos atsiprašė net dėl to, kad žuvusieji buvo apiplėšti, o kalbėti apie tai nederėję. Ką čia tęsti, juk painiojasi ir oficialusis Vilnius, skubotai priėmęs Baltarusijos KGB ir kitos kryptingos propagandos nuostatas dėl Vytauto Pociūno mirties, nenustatytiems nepiliečiams išmetus jį (kadangi kito varianto nėra) tą lemtingą istorinės datos naktį pro specbučio langą. Tik reiktų, broliai, visur Europoje daryti proto išvadas ir nebekartoti elgsenos klaidų.

Kartoja ir dar prasčiau, kuomet kas mėgina primesti nuosavas painiavas kitiems. Atėjo antai paslaptingas metas gadinti santykius su Lietuva; kaimynų politikai ėmėsi darbų – puolimų ir žeminimų, o dabar kaltina Lietuvą, kad tai ji pabloginusi santykius, todėl privalanti atsiprašinėti ir taisytis. Netruksime pasijusti nelyginant negudrus ėriukas, kuris sudrumstė vandenį gerdamas iš upelio žemiau pagal tėkmę, negu stovėjo draugas vilkas ar kitas kuris didesnis brolis. Kiek mėginau klausti sutrikdytų kolegų lenkų – tai ką gi mes padarėme, kad nuo šiandien pradėjot pykti? Šiaip taip išgaunamas atsakymas būna tik toks: nieko nauja ir bloga nepadarėt, bet per ilgai nedarote, ko mes norime. Daugybė negerovių, viską žinom. Kantrybė baigėsi! O dar tu atsikalbinėji, nedoras upelio drumstėjau!

Apie 114 kartų esu aiškinęs ir žurnalistams, ir kolegoms europarlamentarams iš Lenkijos, kad mūsų dvišalėje 1994 metų sutartyje nėra tokių įsipareigojimų – atsiverskit ir pasiskaitykit! – apie kurių „sulaužymą“ nuolat kartoja vienas europarlamentaras iš Lietuvos. Ten pasakyta, kad pavardės turėtų būti vartojamos pagal skambesį, o detali sutartis dėl vienų ir kitų rašybos bus sudaryta vėliau. Tik štai vėliau nebuvo jokių pasiūlymų. 1997 metų pradžioje Lenkijos Seime paaiškinau jo vadovams ir kitiems kolegoms, kad kitataučių arba užsieniečių pavardžių rašybos principai turėtų būti nustatyti plačiau, ne vienai išskirtinei tautybei. Atrodė normaliai suprasta, ir jokio pykčio… Kol atėjo, Lietuvos vadovams nekreipiant dėmesio į Konstitucinio Teismo aiškinimus dėl valstybinės kalbos ir vis kažką lengvai žadant, kaimynų politikos pokyčiai.

Lenkams Lietuvoje draudžiama vartoti savo kalbą! Laužomos pagrindinės žmogaus teisės! – Po tokiais niekais pasirašinėdavo net europarlamentarai, tokias baisybes apie Lietuvą aukštoji lenkų diplomatija skleidė per diasporas nuo Švedijos iki Čikagos. Piketai, proklamacijos. „Nevažiuosiu į Lietuvą, kol nebus, kaip aš noriu!“ Draugiška, savitai draugiška brolių politika, kurią turėjom iškęsti kantriai ir gana ilgai, kol Lietuvos prezidentė pasakė: jeigu taip, tai gal darom pertraukėlę. – Tikriausiai, kolegoms tai galų gale padėjo, kaip ir pralaimėtos bylos Europos instancijose, politiniai priminimai iš šalies, kad esam ne varžovai, vaikštantys vieni apie kitus palaidais vyžų apyvarais, o sąjungininkai. Reikia kalbėtis žmogui su žmogum, bus paprasčiau. Rėkavimai ir pasiraginimai „pulti Lietuvą visuose lygmenyse“ tikrai neproduktyvūs.

Priešingai, produktyvus ir taikinantis buvo Lietuvos pasiūlymas perduoti švietimo klausimus bendram abiejų šalių ekspertų svarstymui. Dirbo, pažengė į priekį be ultimatumų, pirmąsyk aptarė ir varganą lietuviškų mokyklų Lenkijoje padėtį; ketino tęsti, tačiau Varšuva uždraudė pasirašyti net paprastą darbo komunikatą. Matyt, jokių pažangos ženklų neturėjo būti parodyta, pūskim „konfliktą“.

Įstatymų nesilaikymas, įstatymo laužymas. Čia taip aišku ir skaidru, jokios painiavos, kad netektų nė kalbėti šio straipsnio, jo pavadinimo kontekste. Piliečiai kurstomi būti nelojalūs savo valstybei, demonstratyviai pažeidinėti įstatymus ir tikėtis baudų – o tada tai rėksim apie persekiojimą!

Panašiai atrodytų važiavimas kairiąja kelio puse, tokiu metodu verčiant pakeisti ir oficialias eismo taisykles. Gražiausia, kai kursto iš užsienio, tuo būdu vėlgi atvirai, be painiavos, laužydami Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo 1994 metų sutartį. Joje juk parašyta: mažumos lojalios savo valstybei. Net „privalo būti“ tokios. Lojalumas – tai būtent valstybės įstatymų laikymasis, elementari pagarba. Galų gale aukštieji kaimynų asmenys šiandien jau bent primena tautiečiams Lietuvoje, kad būtų lojalūs ir nekenktų santykiams. Dar neparagino, kad liautųsi praktikavę teisiškai antiįstatymiškus gatvių pavadinimų vertimus, o juolab į trečiąsias kalbas. „Ulica Ewy Symoneit“ – Ievos Simonaitytės! Ką čia provokuoja? Manau, rengia dirvą kirilicai. Ir toji jau kai kur pasirodo primindama geruosius „tarybinius“ laikus, o Latvių gatvė avansu trina rankas. Tikrai pritars provokatoriams Klaipėdos miesto taryboje. Tuo tarpu naujoji pažangesnė Lietuvos valdžia žada (vėl žada!) skubiai pritaikyti įstatymą prie jo laužytojų. Kai kur įvedus etnines arba vertimų lenteles, bene nušvistų ir vientisos Lietuvos ypatingas teritorinis dalymas. Taip „vilenščizna“ gautų autonomininkų pageidautas nebe kultūrines, o geografines ribas. Tada bene įtiksim net kaimynui užsienio reikalų ministrui, gal teiksis atvykti.

Įdomu, ko pareikalautų p. Vladimiras Putinas už savo atvykimą, ir kaip čia visi koalicininkai raitytųsi. Įskaitant naująjį dvigalvį arą.

Įdomi ir Lenkijos spauda. Laisva, bet pastarąją antilietuvišką kampaniją pavarė bemaž visi lyg pagal komandą. Po mūsų Seimo rinkimų pasidžiaugė („Rzeczpospolita“), kad naujoji Lietuvos Vyriausybė būsianti „prorusiška ir populistinė“, o štai ir Lenkų rinkimų akcija ten gražiai pritiko.

Bent jau čia painiavos nėra. Tiesa, panaudota smulki šulerystė, kai trijų partijų koaliciją prakišo kaip vienos partijos sąrašą. Vyriausioji rinkimų komisija nepastebėjo, negi gaila geriems žmonėms dar kelių kėdžių Seime. Galėjo ir Rusijos kunigaikštį iš Švenčionių krašto įsileisti, jei lenkai rinkėjai nebūtų rusų ir jų kunigaikščių „išdūrę“. Pasidarė negražu, Latvių gatvė turbūt gavo ir davė velnių. Kompensacijai LLRA sukūrė nors vieną vietelę Rusų aljansui, slaptosios koalicijos sąraše turėjo pasiaukoti Valdemaras Tomaševskis. Panašu į atsiprašymą už balsuojančius lenkus, kam išreitingavo LLRA politinius rėmėjus rusus. Čia vėlesnė atsiprašymų tema, bendresnė.

Susivokta ir šiek tiek susitarta, kad jauni lenkai baigiantys Lietuvoje vidurinį mokslą turi gerai mokėti valstybinę kalbą. Neturi justi jokių suvaržymų gyvendami ir kurdami savo sėkmę Lietuvoje, ne tik Šalčininkuose. (Tėvai tai supranta geriau, negu LLRA veikėjai. Jau ne vieną kartą taip pabrėžė ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.) Pora programos dalykų netrukus bus dėstomi lietuviškai ir lenkams, ir rusams. Atsiras bendras visoms Lietuvos gimnazijoms lietuvių kalbos baigiamasis egzaminas.

– Nereikia naujovių, jos blogina mūsų gyvenimą!

– Nereikia egzamino, vaikams per sunku!

– Nereikia pamokų sustiprinti kalbą, nes mokiniai ir be jų puikiai moka!

Palaukite, jeigu puikiai moka, tai kodėl bijote egzamino?

Tikriausiai ne visi mokytojai pakankamai moka, kad galėtų dėstyti geografiją ir istoriją lietuviškai. O perleidus vieną kitą pamoką mokantiesiems dėstyti, sumažės mokytojo krepšelis. Todėl vaikams (gal iš tikrųjų mokytojams?) reikalingas dar aštuonerių metų pasirengimo laikotarpis. Nesutinkate? Tada griaunate lenkiškąjį švietimą, išsivesime mokinius iš pamokų (streikas!) į protesto demonstracijas.

Vaizdelių prisižiūrėta. Kantriai, kaip visuomet. Nuo kategoriškų reikalavimų tuoj pat atšaukti įstatymo naujoves jau kalbamasi dėl papildomų įstatymo pakeitimų arba nukėlimų taip „atliepiant mažumų (!) lūkesčius“. Tarp kitko, žydų ir baltarusių mokyklos paprašė nekalbėti visų vardu, nepainioti jų į LLRA veikėjų intrigas. Ar rusai mokytojai tikrai prašė už juos kovoti – neaišku. Dabar daugiausia reikalaujama baigiamojo valstybinės kalbos egzamino lengvatų baigiantiesiems mokyklas kita mokymo kalba.

Daromos ir lengvatos, žadamos lengvatos, reikalavimų apimtys, terminai. Bet štai paradoksas: tuo įvedama diskriminacija ir neteisybė lenkų (t. p. gudų, rusų) jaunimui, baigiančiam gimnazijas lietuvių dėstomąja kalba. Jiems privilegijų nėra, pažymį reikia pelnyti; o kitokiose mokyklose galima mažiau mokant gauti geresnį pažymį ir juo pasipuikuoti, pasiprivilegijuoti stojant į aukštąją. Kas tada vyksta mokinių ir vietinių politikų galvose, tegu pasako jie patys.

Pastabėlė šaukiantiems apie diskriminaciją: štai tie lenkai, lietuviškas mokyklas lankantys jauni Lietuvos lenkai, dabar diskriminuojami būtent Lietuvos nuolaidžiavimu Varšuvos lenkams ir vietiniams apyvarininkams. Kai Lenkijos vyriausybė tiesiai moka pinigus Lietuvos piliečiams, kad tik leistų pirmokėlius į lenkiškas mokyklas, tai diskriminuoja kitas šeimas. Panašiai atrodydavo kaimynų labdara, dalijama katalikiškų organizacijų vardu Rytų Lietuvos miesteliuose pagal vargstančiųjų tautinį sąrašą: tik lenkams! Krikščioniškumo viršūnė.

Beveik prie to paties ir mažumų garantijų specialus įstatymas. Buvo užsilikęs sovietinis, dabar siūloma parengti naują. Tarsi be ano būtų prasidėjęs koks engimas. O tokia proga reikėtų įrašyti ir vietinių mažumų apsaugos nuostatas. Tai apie vietoves, kur pagrindinė valstybės tautybė arba valstybės tautos dauguma iš tikrųjų yra mažuma ir nebūtinai palankiai traktuojama (įdarbinimas, socialiniai dalykai) vietinės valdančiosios daugumos. Negerų pavyzdžių nepristigtume, tad pasirūpinkime.

Triukšmas dėl mokymo ir mokyklų Lietuvoje gal praeis, bet ar jis nėra skirtas pridengti lietuviškų kaimo mokyklų uždarymui Seinų krašte? – ir ar tai nėra primityvus (beje, kažkieno žadėtas) kerštas už tariamą pažadų dėl pavardžių nesilaikymą? Dabar ten anoji ministerija iš tiesų nevykdo finansavimo pažado. Kas atsitiktų, jei dalį pinigų, skiriamų remti mažavaikėms lenkiškoms mokykloms, mūsų Vyriausybė permestų lietuviškoms mokykloms Lenkijoje gelbėti?

1989 metų lapkritį grupė Lenkijos intelektualų su tokio ryškumo žvaigždėmis, kaip Tadeuszas Konwickis, Andrzejus Wajda, lyg ir broliui Czeslavui atstovavęs Andrzejus Miloszas, pasirašė „Laišką bičiuliams lietuviams“. Iš jo pacituosiu: „Esame išauklėti krikščioniškomis tradicijomis, o tos tradicijos yra tautų apsisprendimo ir jų tarpusavio draugystės atrama. Tad vardan tos tradicijos, vardan Europos kaip didesniosios tėvynės, prašome jūsų atlaidumo mūsų praeities klaidoms. Taipogi ir mes sieksime tokio atlaidumo, vidinio atvirumo jūsų atžvilgiu.“

Tą pačią dieną buvo paskelbtas ir lietuvių laiškas „Bičiuliams lenkams“. (Abu galima rasti ką tik pasirodžiusiame knygos „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“ lietuviškame leidime). Pavyzdžiu šiam abipusio taikymosi ir suartėjimo žingsniui neabejotinai buvo gerokai anksčiau paskelbtas – prieš komunistų valdžios valią – kilnus lenkų vyskupų kreipimasis į vokiečių vyskupus: „Atleidžiame ir prašome atleisti“. Taip kloti keliai į naująją tautų santarvės Europą. Prisidėjome, pasikliovėme Helsinkio principais dėl jau suformuotų sienų, juolab – gera gerų žmonių valia.

Šis tas dar ataidėjo Lenkijos ir Lietuvos 1994 metų sutartyje. Pasirašė Lechas Walęsa ir Algirdas Brazauskas. Nutylėjus visą Vilniaus dramą (lenkiškoji pusė laikė tai dideliu diplomatiniu laimėjimu) vis dėlto šis tas pasakyta apgailestaujant dėl valstybių konfliktų ir „smurto naudojimo“, tad abipuses praeities skriaudas. Kadangi sunku šias net iš tolo palyginti tarpusavyje, matome, jog Lenkija nežymiai atsiprašė, nors neįvardydama, už savo didžiąją smurto skriaudą kadaise atgimstančiai Lietuvai. Sostinė… Tai ne pakraščio kąsnis, kad ir koks jis būtų artimas lenkų kultūrai ar tuomečiam jų valstybės Viršininkui.

O už ką dabar atsiprašė, už kokius užpernykščius erzelius, lankydamasis Varšuvoje mūsų ministras? Žodžiai žurnalistui – lyg apie vieną nesmagų įvykį, bet interpretacijos visai kitos.

Atsirado net pataikūniškų komentatorių, kurie Lino Linkevičiaus apgailestavimą dėl to vieno mūsų Seimo balsavimo prilygino A.Brazausko atsiprašymui Izraelio parlamente už Lietuvos žmogžudžius. Nė tiek nebeturime, kai kurie – saiko ir nuovokos, kad priartėjame prie Holokausto kankinių menkinimo, jei lyginame su kurio nors Mostiškėse pajausta skriauda dėl raidės pavardėje.

Čia jau išvydome super susipainiojimą ir vertybėse, ir tikrovėje. Vis iš to stengimosi. Manau, ir iš provincialios partpolitikos.

Ir ministras bus paslydęs, jeigu improvizavo nepasirengęs klausimui. Jei vyko tiesiog nusiteikęs kažką į kažką perkrauti. Man, tarkim, šimtą kartų skaudžiau prisiminti, kaip „modernus“ Varšuvos jaunimas begėdiškai tyčiojosi iš savo žuvusio prezidento. Galėtume atsiprašyti jo atminimo. Be abejo, Vilniuje dar gyvas patyrė nemalonumą, kuriuo mūsų Vyriausybė ir Seimas neturėjo rizikuoti. Už kairiųjų politikų elgesį sunku garantuoti; regis, tik vienas Gediminas Kirkilas tada ištesėjo žodį.

Problemų kitkart sudaro pareigūnų diplomatinės ir istorinės patirties stoka. Iš to ir galima tarptautinė psichologinė klaida. Pagal posovietinę politinio mąstymo kryptį mandagumas mat laikomas silpnumu, o atsiprašymas dėl suteikto kam nors nemalonumo verčiamas generaline kapituliacija ir pasižadėjimu keisti visas linijas. Dabar – vykdykite! Atsiprašęs už nepaklusnumą – nestoka rašto aiškintojų – rodyk dabar paklusnumą. Tiesą sakant, to iš mūsų laukia ir Rusija.

Šiaip ar taip, ministras juk neatsiprašė Varšuvoje už savo premjero ir partijos lyderio balsavimo klaidą (jei taip vertina). Ir ne už tuos neatėjusius arba susilaikiusius Seimo narius, kurių balsų tada pristigo. Juolab – tikiuosi – ne už nedorėlę Lietuvą.

Tad baikime bent jau šį vėliausiąjį mazochistinį painiojimąsi. Kliaukimės atlaidumu ir apgailestavimu, kad gyvenime būna negerų dalykų. Nuodėmė juos pūsti, gausinti. Čia pastaba nuodėmiaujantiems komentatoriams.

Vytautas Landsbergis, lzinios.lt