Su šv. Velykomis į žemę tesugrįžta gyvenimas ir džiaugsmas. Tesugrįžta jis ir į visų namus bei širdis!
„Taip giedra ir linksma, tiek šviečia vilties, vien meilę norėtum dainuoti, apimti pasaulį, priglaust prie širdies“, gerų švenčių visiems palinkėti. Su šv. Velykom!
Onutė Severinaitė-Skripkienė, kilusi iš Burokų kaimo, gyvenanti Dusnyčioje, prisimena lalavimą ir jaunystėje sakytas oracijas:
– Po rezurekcinių mišių suvalgę šeimose ankstyvus pusryčius susirinkdavom pas kurį nors namuose ir rengdavomės lalavimui. Man buvo 12 ar 13 metų, kai pradėjau su jaunimu vaikščiot po namus. Giedojom ir už tai gaudavom ar margučių, ar kiaušinių, ar pyrago, dar ir stikliuku ar nuo stalo šventiniu maistu šeimininkė ir šeimininkas pavaišindavo, ir sykiu prisijungę dainuodavo ar giedodavo. Visi buvom tada neturtingi, ne taip kaip šiomis dienomis – kad visko pilna ir vis nepatenkinti, vis negana. Žmonės prastai apsirengę, purvini po darbų, bet po kūlimo talkų, kurios baigdavosi iki Didžiosios savaitės, sustoję atsigaivinti užtraukdavo vieną kitą dainą. Buvo žmonės linksmi ir laimingi, nors apskurę ir dažnai alkani…
Sueina, būdavo, ne tik Burokų mažo kaimelio jaunimas, bet ir aplinkinių. Persirengia kas angelu, kas kipšiuku, kiti išvirkščiais kailiniais, ilgais sijonais, apsiaustais. Nešam pasidarytą saulę ant pagalio ir einam nuo kaimyno pas kaimyną. Giedodami ir dainuodami oracijas vaikščiojom iki vakaro, sutemų.
Linksma diena mums nušvito,
Visi laukėm džiaugsmo šito.
Jaunoji šeimininke, neiki dar miegoti,
Mes, pavargę bernužėliai,
Atėjom pagiedoti.
Nei pavalgę, nei prigėrę,
Nei kašelin prisidėję.
Neškit visko pilną rėtį,
Mes turėsim kur padėti.
Jūs, mergaitės lelijėlės,
Baltų drobių audėjėlės,
Jei neduosit – netekėsit,
Po palėpiu supelėsit.
O jei duosit ir žadėsit,
Šitą rudenėlį ištekėsit.
Tik po Velykų, kai dar nėr darbymečio laukuose arba jau pasėjus visus vasarinius javus, rengtos durpių kasimo talkos. Pamenu, smagiausiai būdavo pas kaimynus Svetlauskus balose. Nuėmę velėną, kasa keliese kokių 2 metrų ilgio ir tiek pločio duobę kastuvais ir išmeta durpes ant žolės. Prikasę kiek išlipa iš duobės, o lipa kiti kasti. Išimtą žemę apipila vandeniu iš griovio ir minko arkliu, barsto ir šiaudų. Paskui šūčkom (tokios žemos medinės pavažos, lyg rogės su uždėtom lentom) priveža tų išminkytų durpių ant kietos žemės. Moterys ima rėtin ir neša, kur sausiau. Suploja ir apverčia, nuima rėtį, tada daro kitą bandą.
Saulei išdžiovinus suvežama pašiūrėn po stogu. Geras kuras buvo ne tik žiemai. Naudotas ir kalvėse.
Svetlauskų jaunimas labai dainingas, tai pas juos visada bet kurioje talkoje ar ir be talkų vakarais skambėdavo dainos. Net per durpių kasimą atokvėpiui sustojus – tuoj ir daina. Mūs Burokų kaimelis prie pat sienos, tai žiūrėk – tuoj ir pasirodo rusų kareiviai. Ir tie sustoję pasiklauso. Taip gražiai skambėjo… Su daina aš visą gyvenimą nesiskiriu. Ir tada žmonėms su daina buvo lengviau gyvent ir dirbt. Rodos, palengvėdavo darbai ir pranykdavo nuovargis.
To paties kaimo mano krikštamotė atnešusi margučių vis pagirdavo, kad aš su broliu Jonuku irgi gražiai dainuojame, tai mes net paaugdavom. Dar labiau norėdavom traukti iš vyresnių kaimynų ir iš mūsų tėtės išmoktas dainas. Dar ir šiandien, rodos, ausyse aidi „Tyliai leidos pavargusi saulė“. Su ja trobon įžengdavo nuo sunkių darbų nuvargęs tėvukas. Kaimynai ir krikštamotė vis sakydavo: „Padainuokit kasdien“. Prisijungdavo ir vaikai prie suaugusiųjų. Kai ant mūsų kalniuko ar pas Svetlauskus dainuodavo, tuoj ir Valinčiuose suskambėdavo daina, ir ant kitų kaimų kalnelių…
Prastai ir maitinosi žmonės, bet sveikai. Kopūstus dažnai valgyta su taukinuke virtus. O taukinė – tai įsūdyti sumalti taukai su kvapniais prieskoniais: pipirais, bogužais ir kt. Laikyta ant aukšto pintoje skrynioje su uždaromom durelėm. Buvo joje ir storų vien sūdytų bei rūkytų lašinių, dešrelių. Ir būtinai skilandis troboje prie orlaidės džiūvo.
Margučiai – Velykų pagrindinis maistas ir pavasario gyvybės simbolis. Visada dažėm kaitinamu vašku į pagaliuką įsmeigta vinute su galvute. Mama numargintus merkdavo į šiltą vandenį su užplikytais svogūno lukštais.
Kiaušinių marginimo būdai
Vienas iš pačių seniausių būdų – dažymas užplikytais svogūnų lukštais.
Marginimui naudojami natūralūs dažai, gaunami iš augalų dalių. Reikia paimti tiek vandens, kad jis apsemtų dažomus kiaušinius. Į vandenį įpilti 1 šaukštelį acto ir tam tikrą kiekį intensyvią spalvą turinčių augalų dalių. Mišinys verdamas 15 min. Į atvėsusius dažus merkiami kiaušiniai ir dar verdama 15 min. Išvirti kiaušiniai dar palaikomi dažuose. Nuo to, kiek laiko laikysime margučius dažuose, priklausys spalvos intensyvumas. O štai keletas receptų:
Šokoladinė spalva – 4 šaukštai kavos tirščių, 1 šaukštelis acto, vandens.
Ruda spalva – 12 pakelių arbatžolių, 1 šaukštelis acto, vandens.
Ochros spalva – 4 puodeliai raudonojo svogūno lukštų, 1 šaukštelis acto, vandens.
Geltona spalva – 1 puodelis ramunėlių, 1 šaukštelis acto, vandens.
Žalia spalva – 2 puodeliai špinatų, 1 šaukštelis acto, vandens.
Rožinė spalva – burokėlių sultys, 1 šaukštelis acto.
Levandų spalva – žibučių žiedų, 1 šaukštelis acto, vandens.
Aukso spalva – 2-3 šaukšteliai ciberžolės arba geltonojo imbiero miltelių, 1 šaukštelis acto, vandens.
Mėlyna spalva – 2 susmulkintos galvos raudonojo kopūsto, 2 litrai vandens ir 6 šaukštai acto. Mirkyti per naktį, jei norite ryškiai mėlynos spalvos.
Dažymas vašku
Pradžioje reikia pasigaminti dažymo įrankį: į pieštuką ar pagaliuką įsmeigti nedidelį smeigtuką ar vinį su maža galvute. Skardinėje ištirpinti vašką ir laikyti jį ant mažytės ugnies, kad neatvėstų. Smeigtuko galvutę mirkome į ištirpintą vašką ir piešiame norimus raštus ant kietai išvirto ir dar šilto kiaušinio. Kai vaškas sustingsta, kiaušinis dedamas į šiltus dažus kelioms valandoms. Išimtą nusausinti servetėle. Kad vaškas ištirptų, kiaušinis įdedamas į karštą vandenį ar pašildomas ir nušluostomas servetėle.
Skutinėjimas
Nudažome kiaušinius natūraliais ar sintetiniais dažais. Mažu peiliuku išskutinėjame pačius įvairiausius raštus.
Puošimas žolyte
Kietai virtas kiaušinis apdedamas išdžiovintais lapais, apvyniojamas marle, kuri suimama ir siūlu vienam kiaušinio gale aprišama. Toks margutis merkiamas į dažus. Žiedeliai ar lapeliai, žolės stiebeliai palieka gražius atspaudus.
Puošimas siūlais bei vilna
Išpūsto kiaušinio vienon skylutėn įkišti siūlo mazgelį ir užtepti klijais. Palaipsniui tepti lipalu kiaušinio lukštą ir vynioti siūlą. Jei kita spalva, tai vieną siūlą nukirpti ir prie jo galo priklijuoti kitą.
Puošiant vilna pasiruošti karštą muilo tirpalą. Kiaušinį apdėti norimos spalvos vilnos gabalėliu, drėkinti karštu muilo tirpalu ir atsargiai glostyti, kol vilna priglus prie kiaušinio.
G. Pakutkienė, punskas.pl