Jos spinduliai ir per tolių tolius skrodžia įvykių sąvartas, tvaska namuose, sodybose, sutiktų žmonių veiduose, žadina ilgesingus prisiminimus.
Kai gražioji teta Agotėlė išteka už Vlado Janavičiaus, kuriam buvo suteiktas aukštesnis kariškio laipsnis ir paskirtas dvaras, jie iš Alvito atsiveža ir mano tėtį. Taip zanavykas Jonas Sidaravičius su šeima apsigyvena Peleliuose. Kariškiui reikėjo tokio žmogaus, kuriam galėtų patikėti ne vien vadovavimą ūkio darbams, bet ir dvaro valdymą, net kai kuriuos šeimos rūpesčius. Tetėno pulkas stovėjo Bobruiske (Baltarusijoje). Ten jis kartu su visa šeima leisdavo žiemas. Kartais vasaroti tekdavo vienai tetai su vaikais Pelelių dvare.
1913 metais mano našlys tėtis veda Rožę Nevulytę. Kai po Pirmojo pasaulinio karo lenkų valdžia dalijo Pelelių dvarą, tai ir jo tarnautojas mano tėtis, ir savanoriai gavo po 18 ha žemės. Per septyniolika-aštuoniolika metų ant kalvelės, iš trijų pusių apsuptos miško, o iš ketvirtos trijų eilių pasodintų eglių, iškilo keturi pastatai, telkšojo dvi kastinės kūdros, stiebėsi į viršų trisdešimties vaiskrūmių sodas.
1941 metų kovo 8 d., šeštadienį, važiuojame per Galinių punktą į Lietuvą, paliekame žemės ūkio mašinas, tonas grūdų ir kitokio užgyvento turto, kada, pasak mamos, mūsų laimei tetrūko tik avilių su ratuotomis bitelėmis. Vykdydami valdžios nurodymą, tėvai pasikinkė du arklius į vežimą, įkėlė dvi kiaules, tris avis, keletą vištelių. Žaląją per pažliugusias balas vedė broliai Albinas ir Vincas. Paleistas nuo grandinės sargusis Margis ilgiausiai saugojo sodybą. Prisiartinti galėjo tik numetantys kokį kąsnelį kaimynai.
Iškorijęs sniegas perkeliamiesiems, rodos, iš paskutiniųjų stengėsi šviesti kelią į nežinomybę. Su mumis kartu keliavo sesers Aneliukės, Albino Tabaro (jis gyveno Navasiolkų kaime) ir daugelis kitų šeimų. Laimingesnis už kitus tėtis. Jis važiuoja į savo kraštą. Mama, irgi nekentusi lenkų valdžios, atsigaus Lietuvoje. Vaikams nereikės žengti per lenkiškos mokyklos slenkstį. (Nė vienos lietuviškos pamokos per visas Pristavonių pradinės mokyklos klases! Kai mokiniai netraukė lenkiškų dainų, pedagogas liniuote atpliekė delnus.) Vis dėlto šeimą kaip šaltinio versmė gaivino okupuotoje sostinėje leidžiamas savaitraštis „Vilniaus rytojus“, priedai „Mūsų artojas“, „Aušrelė“, nors retas kaimietis juos užsiprenumeruodavo. Jų akys nematys pasipūtusių ponėkų, devynias odeles nuo ūkininkų pasišovusių nulupti! Viską, ką paliekam ūkyje, kas deklaracijose juodu ant balto surašyta, atgausim. Atvykę iš Lietuvos atstovai atmatavo net pasėlius. Bus 18 ha dar derlingesnės žemės, pastatai, tvartuose dūks gyvuliai. Sava lietuviška supratinga valdžia – ko daugiau gali trokšti širdis?!
Pasitinka rusų karinis orkestras – net žemė dreba. Moterys žegnojasi. Gavėnia, o bedieviai groja! Pailsi ir vėl griaudėja orkestras. Vokiečiai už stalų tikrina savo sąrašus, raštus, o už kokių penkių metrų rusai, popierius išskleidę. Prie kiekvieno vežimo, gyvulio, dėžių prikabina numerius. Mūs šeimos – 1086. Išnyko vardai, pavardės, šaukė tik numeriais.
Lazdijuose, pervažiavus sieną, maitina kruopomis su mėsa, o rytojaus dieną duoda po pusantro gabalo dešros. Nakčiai nuveža į namus, kur išsimiegam naruose. Iš Kauno pasiųsti vairuotojai susodina po 16-18 žmonių į mašinėles, galinčias patraukti 1,5 tonos. Tėtis ryte vežimu darda per Krosną, Liudvinavą į Marijampolę. Albino Tabaro kumelaitė taip baidosi karinės technikos, kad manta atsiduria baloje.
Jis taip buvo pasimetęs, kad abejoja, ar verta daiktus traukti, ar važiuoti toliau, kad neatsiliktų nuo kitų. Tėtis padeda juos išvilkti ir kumelaitę pririša prie vežimo galo. Pagaliau vakarop abu pasiekia Marijampolę. Čia, sinagogoje, dabartinėje P. Butlerienės gatvėje, šeimas apnakvindina. Ryte prisistato ūkininko Brazio bernas. Mus vežasi už 4 km į Trakiškių kaimą. Apgyvendina Brazio svetainėje. Šeimininkė duoda ir valgyti. Į pavakarę grįžta šeimininkas, pradeda plyšoti: „Radot, radot jūs raudoną rojų. Jau atkėlė man komisarą šėtonai ant sprando!“ Žmona iš baimės tildo, o jis vis šaukia ir šaukia. Kitą dieną tėtis su šeima išsiskubina geranoriškai padėti Braziui kuliamąja pustyti dobilų. Pagaliau šeimininkai įsitikino, jog mums iki komisarų – kaip tam grumstui iki vyturio… Brazių veidai šviesėja. Kelia šeimą į Patašinės kaimą, nes vokietė Palaitienė jau išskubėjo per sieną. O Viešpatėli brangiausias… Troba sugriuvusi, tvartai tokie pasibaisėtini, kad net kiaules dėžėse laikom. Verkiam susėdę. Tėtį valdžia „paguodžia“: „Išparduokit viską! Dar jus užgriūti neturėtų“.
Vos tik pasiekėm Lietuvą, atbėga kaimynė Kičaitė iš Patašinės kaimo su drauge pas mus ir agituoja, kad Magdelė greičiau stotų į komjaunimo organizaciją. Dievas apsaugojo dar nuo šitokios nelaimės. Po keturių mėnesių, vos pasirodžius vokiečiams, būtų nušauta, kaip ir kiti apylinkių komjaunuoliai.
Pagaliau tėtį susieško žentas Pranas Pakuckas ir pasako, jog už 8 km nuo Marijampolės, Vaitiškių kaime, kur ir jis pats apsistojęs, dar yra viena laisva vieta. Vokiečio Alberto Geršo ūkyje mes ketvirta šeima. Gyveno jau čia ir Šimčikai su Keleriais. Pastatai gražūs, erdvūs. Troboje ankštoka, bet ką darysi… Žemės skirta 8 ha.
1942 metų rudenį sugrįžta ir pats šeimininkas. Išdalija kiekvienam šeimos nariui po 8 kilogramus javų, atveža į Marijampolės geležinkelio stotį, susodina į vagonus – keliaukit vėl į nežinią. Neduoda pasiimti nei vežimo, nei arklių, nei jokio kitokio gyvulėlio. Atima iš mamos net tris višteles. 1944 metais, bėgdamas iš Lietuvos, A. Geršas į vieną iš vežimų pasikinkė ir mūsų arklius.
Išlaipina Švenčionėlių geležinkelio stotyje, kur perone laukė apie du šimtus policininkų. Jie pagal sąrašus susodindavo žmones į vienkinkius vežimaičius ir veždavo į numatytas vietas. Pasiekiam Švenčionis, kur lydėti grįžtančius į Tėvynę papildomai pasiųsta policininkų. Septyniuose vežimuose sėdėjo dvi šeimos – mūsų, Sankauskų iš Skarkiškių – ir kiekviename iš jų po šios pareigybės tarnautoją. Reikia pasiekti Juodmiškio dvarą, įsikūrusį vienkiemyje už 12 kilometrų. Jau naktis. Net policininkų vadas Kairys, kuris dainuodamas linksmino visus kely, bijo į namus įkelti koją. Prie sienos prisispaudęs, ranka barbena į langą. Ruduo vėlyvas. Niekas neįsileidžia. Policininkai, nebūdami tikri, kad jų „nepasveikins“ šūviais iš vidaus, iš gretimo Bačkininkų kaimo atsiveda seniūną Morkūną, kuris liepia atidaryti duris. Iškrečia visus dvaro pastatus. Rūmuose pamatom ilgabarzdį senuką, dvylikametį paauglį, apie trijų dešimčių metų moterį, kuri suimama. Ji, apsivilkusi labai gražiais kailinaičiais, graudžiai atsisveikina su saviškiais. Senukui pranešama, kad per tris valandas išsikraustytų. Pasimetęs nežino, kur dėti daiktus. Tėtis pataria viską sukrauti į kambarius ir užrakinti, patikinęs, kad niekas neprisilies prie jo turto. (Dvaro rūmuose buvusi net pradinė mokykla, kuri dabar uždaryta.)
Senukas apsigyvena Bačkininkuose. Po keleto dienų vėl jis pasirodo ir prašo tėtį, kad eitų gelbėti tą gražuolę iš kalėjimo. Dvare visko pilna, trūksta tik arklių. Pėsčias traukia į Švenčionis. Nesitikėjo, kad policijoje teks kalbėtis ne vokiškai, bet lietuviškai. „Mes dėl to ją ir suėmėme, kad galėtumėte ramiai gyventi“, – aiškina pareigūnas. „Ar mane šaudys, ar gaudys, betgi dvaras – tai jos. Paleiskite moterį“. (Tik vėliau sužinojome, jog tikrasis vienkiemio savininkas yra darbštus jaunuolis vokietis, „palikęs pirštus“ kuliamojoje, jau Sibire su baltom meškom galynėjasi.)
Pareina jau naktį abudu pėsti į Juodmiškį. Ji dėkoja, dėkoja mums, bet iš dvaro išnyksta. Pagyvename apie tris savaites šitame nuostabiame 124 ha vienkiemyje. Apylinkės gražios, gyvenamasis namas tiesiog pasakiškas, neseniai statytas, žemė derlinga, bet čia siaubo vieta. Netoli Antanų miškas, Adutiškio giria, čia pat Baltarusijos pasienis, kur knibždėte knibžda raudonieji banditai, pasivadinę partizanais. Niekas čia nėra matęs nė vieno vokiečio kariškio šiuo šiurpiuoju metu. Sovietiniai miškiniai darosi vis agresyvesni. Liepia padėti jiems kovoti su fašistais. Ginklų neimam. Tada pradėjo regzti provokacijas. Vieną dieną ateina du vokiečių uniformomis vyrai. Lietuviškai kalbąs pasiaiškina, jog pėsti einą į Švenčionėlius, nes Adutišky likę nuo traukinio. Tėtis, užjausdamas juos, kaip kariškius, pranašavo Hitlerio armijai galą. Jei nors vienu žodžiu būtų taip „pašlovinęs“ rusų galybę – šeimą būtų iššaudę. Labai greitai vėl naktį sulaukiam „girių karalių“, tarp kurių buvo ir tas pats apsimelavęs „vokietis“. Liepė iš čia kuo greičiausiai dingti, nes šaudys.
Sankauskas pabėga pas giminaitį Joną Ambražą į Rieškutėnus. Dvare liekam vieni. Ir šiandien girdžiu mamos balsą: „Ryte dar šeimyna valgo, per pietus bliūdus pamaišo, o vakare niekam neįsiūlysi, netgi Bronelei ir tau, pačiom mažiausiom. (Aš esu gimusi 1940 metais, bet dokumentuose įrašyta 1941 m. Sesuo Bronelė gimusi 1936 m., o dokumentuose – 1938 m., nes dingo Lenkijoje mūsų metrikai.) Jau vakarop, kai abi įsikabina į sijoną iš abiejų arba grandinėle iš vienos pusės – neatplėšiamos. O nieko baisaus jos nei mato, nei girdi. Tokia didžioji baimės galybė! Visi kiti sprunka iš namų. Aš ant aukšto pečiaus kopėčiomis užlipu. Jas užsitraukiu, užsimetu palom. Įsiveržę randa tik tėvą, judvi lovose. Ir prasideda sūdna diena.“
Nelieka nieko kito tėtei, kaip vėl kulniuoti į Švenčionis ir prašyti, kad kitur perkeltų. Jie vis tą patį gieda: „Imkit karabinus – pliekit ruskius“. Paskutinį kartą tėtis neįsileidžia raudonųjų miškinių. Mūsų laimei, užsuka pas Stasiuką, dvaro kumetį. Pas juos Magdelė (mano seselė), kuri buvo numatyta išsivesti į miškus ir apmokyti radiste, vos spėjo už durų pasislėpti. Latvis tiesiog maldauja, kad mūsų negąsdintų, bijodamas net garsiai ištarti žodžius apie šaudymą. Vis tiek jie varnų spalvos uniformomis veržiasi ir pas mus. Išlekia dvaro durų geležiniai rankos storumo kabliai. Prasideda šešių-septynių „varnų“ ataka. Tėtis aiškinasi, kaip sugeba. „Paskutinis įspėjimas. Jei dar rasim – įvykdysim vado įsakymą!“ – kaip kirviu nukerta. Tėtis jau pas Švenčionių apskrities viršininką. Vėl tas pats: nei vietos, nei pastočių. Tėtis šaukia: „Jei neiškelsit, atvežu žmoną, vaikus. Pats sušaudyk visus! Prašau vieno – ant kapo užrašykite: saulės šviesoje lietuviai Lietuvoje sušaudė lietuvius. Kam mus turi vidurnaktį koks azijietis nugalabyti.“ Pasiųstas tarnautojas pasiveja tėtį jau gatvėje. Liepia grįžti. Paskiria 120 ha Bukauskio Pašaminės dvarą, perkeldami apie 25 km į Lietuvos gilumą.
Čia jau radome Motiejų Masionį iš Paliūnų ir Antaną Čerešką iš Bubelių. Šį dvarą jau prisimenu tarsi per miglas. Ir dabar regiu didįjį dvaro prieangį, paslaptingus medžių šešėlius, saulės zuikučius, šokinėjančius stiklais. Kai sesuo vesdavosi per Šaminės upelio abu tiltus, negalėdavau akių atplėšti nuo vandens lelijų giminaičių – lūgnių. Jų ryškus geltonis priminė ilgus, storus saulės spindulius vaikų knygelėse.
Esame be galo dėkingi Švenčionių krašto žmonėms, kurie, patys išgyvenę lenkų okupaciją, mumis džiaugėsi, gyrė mokykloje brolį ir seserį už gražesnę net ir už jų kalbą, tėtį norėjo išrinkti seniūnu, gelbėjo nuo mirties. Vienas iš tokių geraširdžių – Pašeminės dvaro savininkas Bukauskis. Šis viengungis visai nesididžiavo savo turtais. 1944 metais artėjant frontui, vijo arklius į Švenčionėlius, kad mūsų šeimą vėl parsivežtų į savo dvarą. „Ateis ruskis, ištarabanys į Sibirą. Liks trys mano dvarai. Čia gyvenkit ir toliau, žmoneliai“, – graudžiu balsu lietuviškai įtikinėjo mus. Jei tada siauruku būtum kapstęsi iki Panevėžio per baisiausią bombardavimą – neabejotinai visi žuvę.
Vieną dieną į dvarą rusų kareivis atsivaro du belaisvius ir prašo duoti tik jam valgyti. Mama, nekreipdama dėmesio į jo šūkavimus, įpila barščių, padeda duonos ir vokiečiams. Mėsą jau vienas rusas rijo, nes visus pergąsdino jo staugimas. Išeidamas pasakė tėtei: „Duok tabako, aš fašistus vis tiek nuausiu, varysiu basus“. „Ir jie žmonės… Nežinai, ko ir pats sulauksi… Aš tau tabako ir taip duosiu“. Tikriausiai juos, pasivėdėjęs kur už kalniuko, nušovė. Batus išmainė į degtinę, machorką. Išlikdavo gyvi tik grupelėmis, būriais pasidavę vokiečiai.
Po trijų mėnesių, jau rudenį, sugrįžome į tą pačią ant Dovinės kranto Vaitiškių kaimo sodybą, kurią palikome prieš dvejus metus. Deja, iš erdvaus skarda dengto namo – plytų, nuolaužų ir sudegusių sienojų pelenų kalnas. Vokiečio A. Geršo kluone ir tvartuose gulėjo sužeistieji, o troboje gyveno įvairios paskirties kareiviai ir medikai. Kad nereikėtų atsakyti už medikamentus, tvarsliavą, kurie buvo išmainyti į degtinės butelius, rusai į pastatą prinešė šiaudų, apliejo benzinu, atidarė langus ir padegė, neprileisdami kaimiečių gesinti. Mūsų ir Antano Kerlertos šeimos, persitvėrusios lentine sienele, susigrūdome į nedidelį svirną, statytą per vieną plytą. Jame nepaprastai ankšta, o žiemą labai šalta. Apie 20 metų išgyventa šitame „prašmatniame rūme“, nes vis abejota, ar istorijos viesulai dar kur nors nenublokš.
Atsiminimai skrieja Paukščių Taku žvaigždėtu per epochas, valstybių sienas, žaibu nutvieksdami mūsų šeimos likimo vingius, atverdami šaknis…
Eugenija Sidaravičiūtė, punskas.pl