Penktadienio vėlus vakaras. Bejausmis SMS kala lyg kūju: mirė Marcelijus Martinaitis. Protas nepriima. Mirtis ir Marcelijus – tokie nesuderinami dalykai. Ne todėl, kad jis buvo didis Poetas. Ir ne todėl, kad okupacijos tamsoje paleido į pasaulį virš okupacijos pakilusį ir nepriklausomai nuo okupanto gyvenusį lengvą ir laisvą kaip pienės pūkas Kukutį, kuris kažką aiškiai ne taip, kaip partija liepė, darė visuotiniame kolūkiečių susirinkime.
Todėl, kad Marcelijus ne tik kūryba – visa savo esybe teigė gyvenimą. Šalia jo buvo taip ramu. Mąslus kažkur į tolį nukreiptas žvilgsnis, kiek ironiška, bet ir geraširdė šypsena, gebėjimas išmintingai akimirksniu įvertinti ne tik būties, bet ir nykios buities kazusus ir visa tai lūžtančia pagavia greitakalbe išdėstyti – visa tai visiems šalia jo atsidūrusiems leido jaustis taip saugiai, tarsi Poetas pats būtų amžinybė.
Bet ir Marcelijus buvo tik žmogus. Pakirstas ligos Velykų dieną, likus vos dienai iki savo tikrai kukutiško gimtadienio – balandžio 1-osios.
Dieve tu mano, / Aš net nemačiau, kad pasenom – Kaip didelis apšviestas miestas / Traukinys šitą naktį praėjo… / O aš gi – / tiktai Severiutė, / O aš gi verkiu kaip piemenė, / Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia / Kuprota audėja. („Severiutės rauda“)
Lietuva neteko ne šiaip puikaus Poeto, ne šiaip Mąstytojo. Lietuva neteko be galo tikro ir išmintingo žmogaus. Tokių tiek mažai liko. Vienetai mūsų ašarų pakalnėj. Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto / Suka ir suka ratą – lyg atsisveikintų su kažkuo. („Prieš lietų“)
Bet štai ką būtina pabrėžti – Marcelijus tikrai nebuvo saldus. Oi, ne sacharinas. Priešingai. Juodai kritiškas. Kaip ir pridera tikram žemaičių genties atstovui, pirma meistriškai įvaldžiusiam elektros monterio kabes, o tik paskui dar meistriškiau – poetinių rimų aukštumas.
Visa savo esybe nekentė grafomanų ir negailėjo jiems aštrių epitetų. Kaip peiliu perskrosdavo. Visas virpėdavo – taip Jis negalėjo klausytis lietuviško popso eiliakalių kurtų paikų dainų tekstų. Baisiau už prastą eiliakalystę su rimais „namas – rėmas“, regis, Marcelijui nieko gyvenime nebuvo.
Tokių Lietuva paprastai nemyli. Bet kažkaip taip jau atsitiko, kad tie, kurie pajusdavo Marcelijų, iškart pamildavo jį su visa jo kritika, net jeigu ši kritika prieš tai perverdavo tavo silpną poetinę širdį. Matyt, kad kai skaudžią teisybę rėžia tikras Meistras, tai nei labai skaudu, nei baisu.
Tas pats skalpelis, ta pati operacinė, tas pats pjūvis, o stebukladarys širdies chirurgas vis tiek kaip diena ir naktis skiriasi nuo eilinio eskulapo.
Rimvydas Valatka, 15min.lt