Pagaliau sulaukėme pavasario. Nuo balandžio 16 d. staiga temperatūra ėmė kilti, tirpo sniegas, kurio buvo prikritę tikrai daug. Kadangi įšalusi žemė nespėjo sugerti tirpstančio sniego vandens, jis telkėsi žemesnėse vietose, užliedamas pievas ar iš po sniego išlindusius žiemkenčius. Ypač tris pirmąsias atlydžio dienas gyventojai kovojo su vandeniu, įsiskverbusiu į rūsius, namus, tvartus. Nuslinkus nuo upelių ledams vanduo kaipmat vamzdžiais pasiekdavo ežerus ir didesnius telkinius. Ne vienas sako, kad tiek vandens ežere nebuvę. Pievos vis apsemtos.
Esant teigiamai temperatūrai sužaliavo augmenija, spalvingais žiedeliais pasipuošė pakalnutės, krokai, žibutės. Viskas atgyja naujam gyvenimui. Šaknimis paimamas iš žemės maistas su vandeniu teka kamienu į šakas. Tai ir yra sula.
Nuo seniai sula naudojama kaip gėrimas. Pamenu, seniau a. a. Adomas Balulis iš Klevų (kailinių siuvėjas) iš savo sodyboje už kluonelio augančių beržų ištekintą sulą supildavo į medines statines, įberdavo naminės duonos, razinų, cukraus, juodųjų serbentų lapų, avižų ir raugindavo vėsioje kamaroje. Kai rengdavo talką per rugiapjūtę, jo krosnyje kepdavom vakarienei dešras ar kugelį, o troškulį malšinom tokia gaivia gira.
Žmonės nuo seno žinojo šio gėrimo gydomąjį poveikį. Sula padėdavo kovoti su pavasariniu nuovargiu, gydė inkstų ligas ir kita. Sula labai greitai, po 2-3 dienų, surūgsta, todėl nepatartina jos laikyti ilgiau, nes tuomet ją gerti gali būti pavojinga. Norint ilgiau turėti šio gėrimo, reiktų jį rauginti.
– Iš beržų sulos galima gaminti girą, – sako Artūras Matusevičius. – Vieną litrą perkoštos beržų sulos supilti į stiklainį, įberti šaukštelį cukraus, 3 razinas, sandariai uždaryti ir laikyti vėsioje vietoje. Po 4-5 dienų gėrimą jau galima gerti. Senovėje užraugta sula išsilaikydavo net kelis mėnesius.
Beržų sulą supylus į plastikinius butelius galima taip pat užšaldyti ir laikyti šaldiklyje arba šiek tiek pasaldinti cukrumi, užkimšti ir laikyti rūsyje.
Iš medžių sulčių gautą gėrimą galima ir konservuoti. Tuomet jis nesuges ir išsaugos vertingas savybes. Reikia pavirti 10 litrų sulos su trupučiu cukraus, įdėti apelsinų arba citrinų nuplautų odelių ar griežinėlių, supilstyti į stiklainius ir užsukus pavirinti. (Arba: į du litrus sulos įberti vieną valgomąjį šaukštą cukraus, apie dešimt razinų, įlašinti citrinos sulčių. Supilti į stiklainius ir gerai sumaišyti, pakaitinti (pasterizuoti) iki 70 laipsnių.)
Iš beržų sulos gaminamas ir sirupas, padažas, kuriuo gali būti gardinami blynai.
Specialistų nuomone, suloje gausu angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų.
Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Gal todėl sula vertinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip vaistas. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą (šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus), skatina audinių atsinaujinimą.
Sulos patariama gerti nusilpusiems žmonėms, sergantiesiems angina, negyjančiomis opomis. Sulos kompresai dedami ant žaizdų, kaip kosmetinė priemonė, sula naudojama veido vonelėms ruošti.
Beje, iš beržų sulos tekėjimo intensyvumo spėjama, kokia bus vasara.
– Jei teka daug sulos – vasara bus lietinga, jei mažai – sausa, – sako Kastulė Žukauskienė. – Jeigu alksnis anksčiau išsprogsta už beržą, tai sausa vasara, o jei pirmiau pumpurus skleidžia beržas nei alksnis – tai pranašauja, kad bus šlapia vasara. Beržo lapeliai su “klijais”, vos išsiskleidę – tai geras vaistas ant žaizdų (juos reikia užpilti degtine). Vartoju nuo seniai. O džiovintų lapų arbata – inkstams, širdžiai.
Sulą reikia leisti iš medžių, kuriuos planuojama kirsti malkai – kreivų klevų ar beržų. Klevo saldesnė sula negu beržo. Sula medžiui – kaip žmogui kraujas. Reiktų su saiku jos leisti iš medžio, kad liktų lapams išsprogti ir medžiui atgyti po žiemos.
Norint gauti švarios ir kokybiškos sulos, reikia pasirinkti sveiką beržo kamieną. Reiktų vengti medžių, augančių šalia judraus kelio. Leidžiant sulą reikia šiaurinėje kamieno pusėje arčiau žemės – 70 cm aukštyje, išgręžti nedidelę skylutę ir joje įtaisyti specialų lataką sulai bėgti. Kai kas pažįstamų įsmeigia naują švirkštą ir pro jį prilaša į pastatytą prie medžio stiklainį sulos. Geriausiai tinka lašinti sulą į stiklinį indą, pridengti tinkleliu, kad nepatektų vabzdžių, vėjas neprineštų šapų, lapų. Kai kas nulaužia šakelę, palenkia ir prie jos pastato stiklainį, kad į jį varvėtų iš nulaužtos šakelės.
Baigus leisti reikėtų žiūrėti, kad medis būtų apsaugotas nuo ligų ir puvimo, užkimšti kamieno skylutę mediniu kamščiu, užtepti moliu ar specialiu tepalu.
Sulos skonis priklauso nuo daugelio veiksnių: medžių geografinės padėties, kritulių kiekio praėjusiais metais. Sulą gali gerti visi, tačiau sergantys diabetu ją vartoti turėtų saikingai.
Gydytojų teigimu, gydant akmenligę rekomenduojama sulą gerti tris kartus per dieną po vieną stiklinę. Toks inkstų valymo ciklas turėtų trukti apie 30 dienų. Beržų sula padeda kepenims neutralizuoti kenksmingas medžiagas: alkoholį, sočiuosius riebalus, maistinius priedus ir dažiklius, pesticidus, konservantus. Teigiama, kad sula padeda sergantiesiems tuberkulioze, reumatu.
Tinkama gerti sula pradeda bėgti vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-5°C. Tokia sula bėga 1-2 savaites. Klevų sula ima tekėti maždaug savaitę anksčiau nei beržų.
(ep), punskas.pl