Dainuoja Marijampolės kultūros centro kolektyvas „Giriniai obuolukai”
2012 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Ta proga šiemet Lietuvoje jau vyko ir dar vyks daug įvairiausių renginių: tarmiškos kūrybos konkursai ir skaitymai, mokslinės konferencijos, folkloro ir mėgėjų teatrų festivaliai, koncertai, stovyklos-ekspedicijos vaikams ir jaunimui, mugės, pasakorių, dainininkų ir amatininkų šventės. Taip pat vykdomos edukacinės programos, bus išleistos kompaktinės plokštelės ir knygos su dainomis.
Vienas Tarmių metų renginių vyko 2013-04-20 (šeštadienį) Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 20). Jį suorganizavo Marijampolės literatų klubas „Sietynas”, vadovaujamas Ričardo Jurgelevičiaus. Į šią Tarmių šventę R. Jurgelevičius pakvietė ir suvalkiečius. Nuvykome keturiese: Juozas Vaznelis, Kazimieras Baranauskas, Jonas Nevulis ir Kostas Leončikas. Savo automobiliu mus nuvežė J. Nevulis.
Savo sukurtą pasakojimą skaito Juozas Vaznelis
Suvalkiečiai prie Vinco Mykolaičio-Putino paminklo. Iš kairės: Juozas Vaznelis, Kazimieras Baranauskas, Jonas Nevulis
Šventės dalyviai
Paskui R. Jurgelevičius perskaitė apie 200 tarmiškų žodžių, vartojamų Suvalkijoje.
Po ilgos įžangos pasisakė Marijampolės literatų klubo nariai ir svečiai – per 20 asmenų. Išgirdome tarmiškų eilėraščių, prozos, monologų, pasakojimų. Dainavo Telšių „Šatrijos” ir Alytaus „Tėkmės” grupės. Pastarojoje gražiai dainavo pažįstama iš pobūvio Suvalkuose mokytoja Asta Galbuogienė.
Šventėje kūrybos dzūkų tarme pateikė trys suvalkiečiai. Pirmiausiai K. Baranauskas pristatė, kas atvyko, o paskui trumpai papasakojo apie Suvalkų lietuvius, jotvingių pilį Šiurpilio piliakalnyje, Suvalkų guberniją ir gimnaziją, lietuvių „Vienybės” draugiją, veikusią Suvalkuose 1907‒1914 m. Jis perskaitė savo eilėraštį „Gamtos kalba”. R. Jurgelevičiui perdavė lietuviškų knygų ir leidinių, išleistų Punske. Po jo J. Nevulis perskaitė Jono Vaznelio parašytą monologą „Bautrukas”. Pabaigoje J. Vaznelis perskaitė savo parašytą monologą „Velnias, ne boba”.
Kiekviena literatų grupė gavo iš R. Jurgelevičiaus Marijampolės literatų klubo „Sietynas” išleistą neįprastos formos poezijos rinkinį, susidedantį iš atskirų nedidelių kietų lapelių. Vienoje lapelių pusėje yra vaizdai, o kitoje eilėraščiai. Pabaigoje „Giriniai obuolukai” padainavo dvi dainas.
Po kūrybos pristatymo surengtos vaišės prie bendro stalo. Renginiui pasibaigus, suvalkiečiai ir uteniškiai užsuko į senąsias Marijampolės kapines, kur padėjo gėlių ant Žemaitės kapo.
Suvalkiečiai ir uteniškiai prie Žemaitės kapo
Kalba Kazimieras Baranauskas
Bibliotekos pastatas yra labai erdvus. Prie jo stovi didelis Vinco Mykolaičio- Putino paminklas. Renginys vyko didžiojoje parodų salėje (pirmame aukšte), kurioje galima buvo apžiūrėti Tarmių metų logotipą (grafinį ženklą) ir didelę 2013-04-19 d. atidarytą nuotraukų parodą, skirtą labai nusipelniusiam Marijampolės miestui Alfonsui Uzėlai (1934-2011). Tai buvo talentingas muzikos pedagogas, chorvedys, meno kolektyvų vadovas, kilęs iš Biržų krašto. Jis Marijampolėje gyveno ir dirbo 52 metus. Čia 1961 m. įkūrė labai stiprų berniukų chorą „Vyturėlis”, kuriam vadovavo 17 metų. Beveik 40 metų dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje.
Šventė prasidėjo 11 val. ir truko daugiau kaip 3 val. Joje dalyvavo daug žmonių iš įvairių Lietuvos regionų, tarp kitko, literatų klubai: Telšių „Šatrija”, Utenos „Verdenė”, Alytaus „Tėkmė”, Marijampolės „Sietynas”, ir Suvalkų „Vienybė”.
Pradžioje dalyviams prisistatė Marijampolės kultūros centro liaudiška kapela (ne visa) „Giriniai obuolukai”, vadovaujama Algirdo Jančo. Ji padainavo dainą „Sietynas”, kuri tapusi literatų klubo himnu. Po kapelos pasirodymo renginiui vadovavo R. Jurgelevičius. Jis pasveikino visus atvykusius. Trumpai pasisakė Marijampolės savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Zakaravičienė. Paskui Marijampolės kolegijos Humanitarinių mokslų katedros lektorė Birutė Zaveckienė skaitė paskaitą apie lietuvių tarmes. Sakė, kad Lietuvoje yra 2 pagrindinės tarmės: aukštaičių ir žemaičių. Tarp kalbininkų nėra vienos nuomonės, kokiu laiku lietuvių kalba pradėjo skirstytis į tarmes. Pirmasis atkreipęs dėmesį į lietuvių tarmes Danielius Kleinas. Apie tai jis rašė 1654 m. išleistoje pirmoje lietuvių kalbos gramatikoje „Grammatica Litvanica”. Moksliškai lietuvių tarmes pradėjo tyrinėti XIX a. antrojoje pusėje Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius. 1964‒1966 m. Zigmas Zinkevičius ir Aleksas Girdenis parengė dabartinės lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Savo paskaitoje lektorė apžvelgė kai kurias žemaičių ir aukštaičių tarmių įdomybes.
Kostas Leončikas, punskas.pl
Kosto Leončiko nuotraukos