Šių metų balandžio 27 dieną minėjome aušrininko, rašytojo, spaudos darbuotojo, mokytojo ir visuomenininko – Sūduvos dzūko Ksavero Sakalausko-Vanagėlio 150-ąsias gimimo metines. Žodį „minėjome“ galėtume rašyti kabutėse, nes neteko girdėti, kad sukaktuvių proga vyktų koks renginys, kad apie kūrėją rašytų lietuvių žiniasklaida. Nors K. Sakalauską-Vanagėlį galima vadinti mūsų kraštiečiu, bet daugeliui, ypač jaunimui, rašytojo pavardė beveik svetima. Turėtume, manau, jį prisiminti ir minėti ne tik 150-ųjų gimimo metinių proga.
Kas buvo K. Sakalauskas-Vanagėlis?
K. Sakalauskas tai, be abejo, reikšmingas XIX-XX a. sandūros lietuvių poezijos, eilėraščių vaikams, pasakėčių ir kitokių literatūros žanrų autorius (muziką jo eilėms kūrė tokie kompozitoriai kaip J. Naujalis), kilnios dvasios žmogus, kuris visą gyvenimą uoliai ir nenuilstamai dirbo tautiečiams ir Lietuvai. Tėvynė jam buvo didžiausia pareiga ir iššūkis.
Gimė sukilimo metais (1863) Kalesnykų kaime, Simno parapijoje. Anksti, 1869 m., mirė mama ir Ksaveras su broliu Aleksandru liko našlaičiai. Tėvų – ūkininkų – šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Tuo nėra ko stebėtis, atsižvelgiant į ano laiko realijas. Vaikams mokyti buvo samdomas mokytojas lenkas. Mažasis Ksaveras lietuviškai išmoko bendraudamas su kaimo vaikais. Jo tautinė savimonė pradėjo formuotis besimokant Simne, Vilkaviškyje, Naumiestyje ir Krokialaukyje, kur susidūrė su sektinais pavyzdžiais.
1878 m. K. Sakalauskas įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kuri buvo svarbus Sūduvos lietuvių kultūros židinys. Patriotines nuotaikas čia gaivino lietuviai mokytojai T. Žilinskas ir J. Kairiūkštis. K. Sakalauskas greit suprato, koks pedagogo pašaukimas ir kokia jo pareiga savo tautai. Jis tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju bei skleidėju tarp bendramokslių. Ksavero ir kitų seminaristų rūpesčiu buvo leidžiamas pogrindinis laikraštis „Laimės valanda“. Seminarijos moksleiviai uoliai skaitė „Aušrą“. Dr. J. Basanavičius ir kiti šio leidinio kūrėjai Ksaverui atrodo esą „milžinų dvasios žmonės”, kurie patriotizmu ir pasiaukojimu prilygsta Adomo Mickevičiaus poemų herojams.
Patriotinių nuotaikų pagautas K. Sakalauskas pradėjo darbuotis mokytoju gimtajame krašte. 1884 m. mokytojavo Pajevonio liuteronų mokykloje, po metų – Berznyke, šalia Seinų. Dirbdamas Berznyke ir kiek anksčiau, Ksaveras pradėjo reikštis lietuvių spaudoje. 1885 m. „Aušroje“ jis rašė: „Guodokime savo pašaukimą; tegul neatsiranda tarp mūsų dvasiažudystės tik dėlei mūsų tingėjimo; lai pražus tarp mūsų nedorybės, o pradėkime, darbuodami savo tamsesniems broliams, tarnauti visai žmogijai. Nesiskųskime dėlei savo 120 rublių, kuriuos gauname už kruviną prakaitą ant metų, bet kantriai mokykime savo vargdienėlius, dvasiškai ir doriškai būdami patys už paveizdą (…)” („Aušra“, 1885, Nr. 10/11).
K. Sakalausko veikla Berznyke yra caro pareigūnų pastebėta ir tinkamai įvertinta. „Už nuopelnus“ 1888 m. poetas ištremiamas į Lomžą. Čia jis tęsia švietėjišką darbą, bendradarbiauja su lietuvių spauda, platina ją.
1905 m. K. Sakalauskas su lietuviu klebonu kun. V. Aleksandravičiumi įkuria Lomžos lietuvių draugiją. Apie šios organizacijos įsikūrimą ir jos tikslus rašo Algimantas Katilius („Terra Jatwezenorum“, 2012). „Draugijos „Pagalba“ tikslas – padėti savo nariams pagerinti materialines ir dvasines gyvenimo sąlygas, taip pat jiems ir jų šeimoms suteikti pagal galimybes protinių ir fizinių pramogų. Šiam tikslui savo nariams ir jų šeimoms teikia pašalpas ir neprocentines paskolas; padeda nariams ieškoti užsiėmimo ir darbo vietos; padeda nariams gauti gydytojo pagalbą ir nemokamai arba sumažinta kaina įsigyti vaistų; padeda nariams sumažinta kaina pirkti įvairius vartojimo ir buities reikmenis (…).“
1905 m. Lomžos gubernijos lietuviai išrenka atstovus į Didįjį Vilniaus seimą. Jais tampa K. Sakalauskas ir kun. V. Aleksandravičius.
„Kur giria žaliuoja“ (J.Gudavičius, K.Sakalauskas-Vanagėlis)
1906 metais, jau po spaudos draudimo panaikinimo, K. Sakalauskas surenka caro valdžios ištremtų į Lenkijos gilumą lietuvių mokytojų prašymus leisti jiems dirbti Kauno gubernijoje ir nuveža juos į Kauno gubernatūrą. Gubernatorius Lebedincevas leidžia persikelti tik keliems lietuviams. K. Sakalauskui ne tik nesuteikia leidimo, bet jį perkelia dar toliau nuo tėvynės – į Varšuvą.
Šiame mieste poetas ne savo noru praleidžia tris dešimtmečius. Jis aktyviai veikia lietuvių kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, vadovauja lietuvių kultūros draugijai, bendradarbiauja lietuviškuose laikraščiuose, rašo elementorius vaikams. Jo namai atviri tautiečiams. Juose lankosi ir Suvalkų-Seinų-Punsko krašto lietuviai, tarp jų agronomas Jonas Pajaujis, Varšuvos žemės ūkio aukštesniosios mokyklos studentas. Poetas dažnai pasikviečia jį pietų, teiraujasi, kas naujo Punsko ir Seinų krašte.
K. Sakalauskas, būdamas paslaugus ir geraširdis, iš Lietuvos gavęs istorikų prašymų paieškoti antikvarinių knygų apie Lietuvos istoriją, strimgalviais leidžiasi per visus Varšuvos antikvariatus, skolinasi pinigų, kad tik nupirktų prašomų knygų. Susidraugauja su istoriku Ignu Jonynu, taip pat kilusiu iš Simno apylinkių, kuris padeda K. Sakalauskui, kai šį smaugia skolos.
K. Sakalauskas-Vanagėlis miršta 1938 m. birželio 15 d. Varšuvoje. Jo karstą iš buto, kuriame aukotos lietuviškos šv. Mišios, iki centrinės Varšuvos geležinkelio stoties lydi didelė lietuvių minia. Karstas skendi vainikuose, iš kurių puošniausias – Lietuvos pasiuntinio Varšuvoje Kazio Škirpos – nupintas iš ąžuolų lapų ir papuoštas tautinių spalvų kaspinais ir rožėmis.
Laikraščiai K. Sakalauskui-Vanagėliui skirtuose nekrologuose subtiliai užsimena, kad būdamas aušrininkas negrįžo į nepriklausomą Lietuvą. Dėl šios priežasties 1925 metais jį užsipuolė suvalkiečių „Šešupės bangos“. Juozas Tumas-Vaižgantas, publikuodamas savo „Lietuvių literatūros paskaitas“, irgi prikišo K. Sakalauskui jo buvimą Lenkijoje.
K. Sakalauskas-Vanagėlis svajojo grįžti į Tėvynę. Apie tai liudija 1923 metų rugpjūčio 10 dienos jo laiškas kalbininkui Kazimierui Būgai, kuriame užsimena, kad „Lenkijoje esmi išsitarnavęs emeritūrą ir ten turiu iki mirties dienai užtikrintą duonos kąsnį. Širdis vis Lietuvon traukia, ir aš užpernai, pernai, šiemet nors vasarai Tėvynėn atvažiuoju. Jau baigiau 60 amžiaus metų ir 40 metų Lietuvos atgimime mano darbavimosi; apie šias sukaktuves laikraščiai paminėjo. Dar kiek sveikatos turiu, bet jau senatvė; nežinau, ar kam tikčiau Lietuvoje; nenorėčiau savimi apsunkinti mylimą Tėvynę, jeigu, negalėdamas gerai darbuotis, valgyčiau jos duonelę. Prašau Jūsų Sveikatos pasitarti su mūsų veikėjais, gal panorėtų paskirti mano jėgoms tinkamą vietą, tai išsižadėčiau ir lenkų emeritūros, ir gero buto Varšuvoje ir grįžčiau saviems patarnauti, upių (upelių), ežerėlių, kalnelių, slėnių, pelkių, pušynų vardus rankioti, žmonių ir augančios kartos širdis šildyti…“
1938 metų birželio 18 dieną K. Sakalauskas-Vanagėlis buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Kūryba
K. Sakalauskas-Vanagėlis visą gyvenimą išliko tikras aušrininkas. Jo kūrybos pradžia sietina su J. Basanavičiaus „Aušros“ pasirodymu. Šiame leidinyje buvo išspausdinti geriausi jo eilėraščiai. Vėliau jis savo kūrinius spausdino „Šviesoje“, „Apžvalgoje“, „Lietuvių laikraštyje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“ ir kt. 1921 m. pasirodė autoriaus parengti „Raštai“. 1995 m., jau šiais laikais, išleista jo kūrybos rinktinė „Kur banguoja Nemunėlis“.
Kūrybinis rašytojo palikimas įvairus: eilėraščiai, vaizdeliai, apsakymai, pasakos, eiliuotos ir prozinės pasakėčios. Jo kūryba vieninga savo tikslais bei intencijomis, pritaikyta tuometinei situacijai, visuomenės poreikiams, jautri aplinkai. Ji rėmėsi meile muzikai ir pedagogo talentu. Įsidėmėtina, kad Vanagėlis muzikaliausias „Aušros“ poetas. Kai kurių eilėraščių jis nespausdino, kol nebuvo sukurta jiems melodija. Gražiausias jo kūrinys „Iš tolimos šalies” parašytas 1883 m., o pirmą kartą išspausdintas (su J. Naujalio muzika) „Šviesoje“ tik 1887 m. Vanagėlis, siekdamas, kad parašytas tekstas būtų dainuojamas, skatino dainos žanro formavimąsi XIX a. pabaigos lietuvių poezijoje. Žinoma, dainiškoji poezija prislopina intelektą, bet verčia pasiduoti jausmingumui. Ji yra labiau suprantama ir prieinama neišprususiai visuomenei.
Analizuojant Vanagėlio kūrybą, reikia pažymėti, kad jo kūriniams dažnai stinga poetikos, vidinio nerimo, išgyvenimo natūralumo. Akį rėžia sentimentalūs romansų vaizdiniai bei „emocinio kalbėjimo štampai“. Juozas Tumas-Vaižgantas Vanagėliui negailėjo kritikos dėl jo eilių paprastumo. Kita vertus, dėl paprastumo poeto eilės buvo žmonių mėgstamos.
Vienas iš geriausių Vanagėlio kūrinių, „Kur banguoja Nemunėlis…“, primena vėliau sukurtus Maironio eilėraščius („Mano gimtinė”, „Kur bėga Šešupė”). XIX–XX a. sandūroje tokiais kūriniais lietuvių poetai bendravo su žmonėmis, žadino jų patriotinius jausmus.
Kur banguoja Nemunėlis,
Kur Šešupė miela plaukia, –
Ten Lietuva mano brangi,
Ten širdis vis mane traukia.
Ten darželiuos pinavijos
Ir mergelės kaip lelijos,
Ten šalelė daug geresnė,
Juoda duona ten gardesnė.
Vanagėliui rūpi Tėvynė. Jis gėrisi jos kraštovaizdžiu, reiškia pagarbą gimtajai kalbai, dainoms, tikybai, džiaugiasi dorais žmonėmis. Jis įsitikinęs, kad krašto laisvę ir gerovę galima pasiekti mokslo bei švietimo keliu.
K. Sakalauskas yra žinomas kaip kūrinių vaikams autorius. Įdomu, kad pats rašytojas neskyrė eilėraščių vaikams ir suaugusiems. Ir vienuose, ir kituose vyrauja auklėjamosios tendencijos. Literatūros kritikai pažymi, kad Vanagėlio poezija mokanti, ugdanti patriotinius jausmus, deja, patetiška, neretai virsta publicistika bei deklaracija. Vis dėlto geriausiuose kūriniuose, ypač vaikų poezijoje, K. Sakalauskui-Vanagėliui pavyksta išvengti didaktikos.
Įdomios yra Vanagėlio pasakėčios, kurios pasižymi siužeto originalumu, įdomiais pamokymais, spalvingu pasakojimu („Genys ir dagilis”).
Sigitas Birgelis, punskas.pl