Knygos „Žmogui naudingi augalai“ (Krystyna Bonenberg „Rośliny użyteczne człowiekowi“, Warszawa, 1988) 9 psl. rašoma, kad augmenija reikalinga dėl oro švarumo, nes sintetina organines medžiagas ir augalų chlorofilo dėka paimtą iš užteršto oro anglies dvideginį jungia su iš dirvos
paimtom mineralinėm medžiagom. Per vienerius metus augalai 150 mlrd. tonų anglies dvideginio sujungia su 25 mlrd. tonų vandenilio ir dėl to išskiria į atmosferą 400 mlrd. tonų deguonies. Augalai teikia daug naudos: yra maistas žmonėms ir gyvūnams, vartojami pagaminti siūlams (aprangai), turi gydomųjų savybių kaip vaistai, saugo nuo kenkėjų.
Gydomuosius augalus galima vartoti kaip arbatžoles, prieskonius, dėti į mišraines, tepalus, kompresus, inhaliacijoms, vonioms.
20 psl. aprašomi orą jonizuojantys augalai. Šie augalai, išskiriantys neigiamus jonus, valo kvėpavimo takus, žemina kraujo spaudimą, valo kraują. Verta pabūti valandėlę miške. Tai bus kaip puikiausia inhaliacija. Namuose miško medžius atstoja tokiomis savybėmis pasižymintis kambarinis papartis. Teigiamus jonus turi kaktusas ir smidras (šparagas), todėl jie netinkami auginti kambary, kur miegama.
Žolynai, turintys antitoksinų savybių, praverčia tuomet, kai apsinuodijama. Pagelbėja varpučio šaknų nuoviras arba linų sėmenys (būtina rupiau ar smulkiau sumalti), bruknių uogos (jų arbata padeda išvalyti organizmą).
Neigiamą poveikį žmogaus organizmui turi ir chemikalų (pvz., herbicidų) naudojimas augalininkystėje, nes augalai, siurbdami tinkamas augimui ir stiprėjimui medžiagas, įsiurbia ir dalį kenksmingų medžiagų (herbicidų, reikalingų piktžolėms ar kenkėjams naikinti). Todėl patariama naudoti natūralias priemones (nekenksmingas žmogaus sveikatai) augalams saugoti.
Pelynų, kurie praverčia sunegalavus žmogaus skrandžiui (vartoti ne per dažnai), nuoviras naikina ar nubaido ant augalų pakibusius amarą arba vikšrus. Reikia tik papurkšti pelynų nuoviru daržoves, kurias apniko tie kenkėjai (verta net profilaktiškai panaudoti prieš kenkėjų pasirodymą). Pelynų puokštelė, pakabinta ant avilio, nubaido besibraunančias avilin skruzdes.
Paprastasis kietis – augalas panašaus kvapo kaip pelynai, atbaido blusas, muses, varmus, uodus. Kabinamas ant šuns būdos ir prie trobos, tvartų durų, palapinėj.
Atsargiai reikia elgtis su šeivamedžiu (pas mus paprastai vadinamas bezu). Jo jauni lapai, žievė ir žali vaisiai – nuodingi. Reikia saugoti vaikus, nes skindami ir valgydami jo uogas gali apsinuodyti. Verta šeivamedžio lapus ar žievę, nenunokusias uogas panaudoti vietoj herbicidų – stipriu jų nuoviru apipurkšti vaismedžių šakas. Saugiausia prieš vaismedžių žydėjimą (kad bitelėms nepakenktų), tai nubaidys erkes ir museles, amarą.
Ievos lapų bei žiedelių nuoviras daržininkui padeda naikinti amaro vikšrus, nubaido sraigeles, kitus vaisių priešus pavasarį ir vasarą.
Stravinius reikia supjaustyt, pavirinti, perkošti ir įdėjus ištirpintą pusę gabaliuko muilo (kad liptų ant šakelių) purkšti keliskart prieš žydėjimą vyšnias, trešnes.
Rūtos puokšteles kabinti ten, kur nenorima, kad būtų musių ir kitų vabzdžių.
Juodojo alksnio šakelę verta įsmeigti į žemę. Mama sakydavo: „Parinksiu alksnių bubuliukų ir virsiu veršiukam nuo pilvavimo“. Taip juos išgydydavo. O šakelių su „bubuliais“ įsmeigdavo darže, kad kurmius atbaidytų ir kitus kenkėjus.
Krienas labai sveikas, turi antibakterinių savybių.
Nasturtų nuoviru tinka papurkšti daržoves, medžių šakeles (kol neišsiskleidė žiedai) – saugo nuo amaro.
Geltonžiedis barkūnas – kvepiantis augalas (tik ne visi mėgsta tą kvapą), saugantis nuo kandžių. Verta išdžiovintą puokštelę įdėt prie drabužių spintoje – drabužiai maloniai kvepia.
Paprastasis žalčialunkis skaniai kvepia, bet yra nuodingas.
Didžioji ugniažolė nubaido muses ir kitus vabzdžius. Perlaužus stiebelį oranžiniu skysčiu tepti karpas, tai išnyks. Žalio augalo negalima liesti, nes tai stiprūs nuodai. Išdžiovintą kūrenant nubaidomi uodai.
Žmonės žino ir kitokių naudingų natūralių priemonių daržovėms ir vaismedžiams saugoti. Čia tik keletas pavyzdžių. Pati naudoju dilgėles. Jas reikia užpilt paprastu vandeniu. Po kelių dienų apipurkšti kopūstus ar morkas, tai nededa kiaušinėlių baltieji drugeliai.
Geriausiai kuo anksčiau, vos dygstant piktžolėms kapliuoti ir tai kas kiek laiko kartoti, net neišdygus daržovėms tarpvagiuose. Sudygus daržovėms reikia išrauti tarp daigelių įsibrovusias piktžoles. Kolorado vabalus nuo bulvių verta surinkti, ne purkšti chemikalais.
Minėtos knygos 33 psl. rašoma apie žolių gydomąsias savybes, apie tai, kaip jas instinktyviai „vartoja“ gyvūnai. Dažnai matom katę skabant žolę, kai, pvz., suėda žiurkę. Ta žolė jai kaip priešnuodis. Elniai, stirnos, kiškiai sužeisti gulasi ant samanų, nes jos turi antibakterinių ir antibiotikų savybių – gydo žaizdas.
Knygoje „Išgyvenimo taisyklė“ (Vitus B. Droscher „Reguła przetrwania“) rašoma, kad kurmėnai žaizdas gydosi balteglės sakais.
Gyvūnai intuityviai jaučia, kas gydo žaizdas. Varnai lizdus iškloja pomidorų lapais, nes jų kvapo nemėgsta vabzdžiai, puolantys paukščius bei jų plunksnas. Pomidorų lapai dezinfekuoja paukščių plunksnas ir valo lizdą.
Prancūzų tyrinėtojai Remy Chauvin ir Levie stebėjo bites, ką jos dar neša į avilį, išskyrus renkamą nektarą ir žiedadulkes. Pasirodė, kad bitelės ant kojelių turėjo antibiotikų, kurie naikina bakterijas. Koriuose su medumi ir vašku būna kiti antibiotikai, skirtingi maitinant lervas, dar kitokie bitelės karalienės maiste. Bitės iš tuopos renka tokią medžiagą, kad užkimštų avilio plyšius ir apsisaugotų nuo skruzdžių ir pelių.
Avys skrandį gydo ėsdamos stravinius. Prisimenu, kaip mama jų įdėdavo į miltus besikalant kalakučiukų „poterkoms“. Kitaip jie būdavo neatsparūs ir dvėsdavo.
Žvėrys, kaip ir žmonės, neatsparūs gyvačių ar žalčių įkandimams. Štai įkąstas vilkas tol bėgiojo neramiai po mišką, kol surado tinkamą augalą ir surijo.
Knygoje „Žmogui naudingi augalai“ yra nemažai vertų dėmesio patarimų. Štai keletas jų. Anyžius saugo nuo uodo, erkės įkandimo. Kūną reikia patepti anyžiaus aliejumi. Kosėjant tinka gerti jo arbatą. Šeivamedžio verta džiovinti žiedus ir nunokusias juodas uogas. Žiemai galima konservuoti, pvz., su raudonaisiais serbentais. Tinka nuo gripo, peršalimo.
Ajero šaknis reikia išvalyti, susmulkinti, išdžiovinti. Skanu būna čiulpti, malšina danties skausmą, naikina kirmėles pilve. Pienės žiedai ir šaknys, vartojami pusę valandos prieš valgį, padeda, kai blogas virškinimas, apetito trūkumas, kai kepenyse akmenys. Jauni pienių lapeliai tinka mišrainėms.
Medetka šalina bakterijas, ramina. Reikia rinkti tik pražydusias oranžines gėlytes. Žiedelius nuskinti per pietus, užpilti alkoholiu. Galima gerti, skalauti dantenas ir gerklę, tepti pūliuojančias žaizdas, nudegimus. Žalius lapus tinka dėti ant vočių, sumušimų, sutinimų.
Nasturta kartoka, jos lapai tinkami mišrainėms, marinuoti vaisiai atstoja virtuvėje kaparius. Seniau šia gėle gydyta skorbutą. Geltonžiedis barkūnas – kvepiantis augalas, tinkamas įdėti į sviestą ir sūrius su žolelėmis. Stravinius verta vartoti, nes pagerina virškinimą ir žmonėms, ir gyvūnams, tinka užkietėjus viduriams, ant žaizdų, šalina bakterijas, gerina kraujo apytaką.
Žemuogių lapai net geriau už uogas, kai burnos ir gerklės uždegimas, kai inkstuose akmenys, galima plauti veidą nuoviru, sergančiai odai tinka kompresai. Gluosnis padeda, kai kaista padai. Lino siūlus, medžiagą jis nudažo juodai.
Varputį galima vartoti su kitom žolelėm. Jis tinka inkstams, kepenims, mažina cholesterolį ir riebalus. Mėtų, melisos skani, raminanti arbata.
Nukoštu dilgėlių nuoviru išplauti plaukai blizga. Skani dilgėlių sriuba, verdama panašiai kaip rūgštynių. Dilgėles geriausia rinkti gegužę.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl