Tarptautinių stereotipų gyvavimas yra aktualus ir emocijas keliantis klausimas. Viešąjį vertinimą, taigi taip pat kultūrinį neigiamą nusistatymą, ypač formuoja žiniasklaida. Tikriausiai ne aš viena susimąstau, dėl ko viešoji žiniasklaida taip retai pateikia teigiamų informacijų apie Lenkijos geografinius kaimynus – apie turiningą bendradarbiavimą, kaimynystės ryšius ir mažesnius ar didesnius pasiekimus laužant stereotipus. Tokia informacija, be abejo, sunkiai pasiekia didesnį klausytojų būrį, greičiau užleisdama vietą neutralaus arba neigiamo pobūdžio žinioms. Tuo labiau verta paminėti kiekvieną iniciatyvą, remiančią tarpkultūrinį dialogą.
Nesu lenkų ir lietuvių santykių žinovė, tačiau galbūt šituo konkrečiu atveju net ir mano nekompetentingas balsas bus vertingas, nes parodo, kokiu būdu visai atsitiktinai galima tapti atviresniam tarpkultūriniam bendradarbiavimui. Kol dar nebuvau savanoriškai įsijungusi į lenkų ir lietuvių projektą „Pro-etno. Išdainuoti šaknis”, mano žinios apie Lietuvą buvo tik iš vadovėlių ir nebūtinai padėjo suprasti šiuolaikinį pasaulį.
Tačiau šiandien, kai jau prabėgo keli mėnesiai nuo projekto užbaigimo, vartydama publikaciją „Pro-etno. Išdainuoti šaknis”, mielai mintimis sugrįžtu prie vėlyvos vasaros įvykių, kuomet turėjau galimybę susipažinti su fantastiškais jaunais žmonėmis iš Lenkijos ir Lietuvos, kurie paskatino mane labiau pasidomėti abiejų šalių liaudies kultūra.
Projekto idėja gimė 2011 m. vasarą vieno folkloro festivalio metu, kur susipažino dviejų jaunimo ansamblių – „Zora“ iš Lenkijos ir „Mindrė“ iš Lietuvos – lyderės. Idėja brendo kelis mėnesius. Nuspręsta organizuoti jaunimo mainus, kurių tikslas buvo propaguoti Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldą – tradicinę kultūrą, dainas ir šokius, taip pat abiejų šalių integravimą naujausiu, bendru istorijos tarpsniu (narystė Europos Sąjungoje). Akcijos organizatorius buvo Rytų iniciatyvų institutas – Krokuvos draugija, kuri rūpinasi žinių apie Rytų Europos ir Vidurio Azijos šalis sklaida, taip pat vykdo veiklas, susijusias su kultūros diplomatija: meno projektus, jaunimo mainus, seminarus, mokymus ir konferencijas.
Projektas „Pro-etno. Išdainuoti šaknis“ buvo neeilinis dėl kelių priežasčių. Pirma, renginiai teigiamai veikia lenkų ir lietuvių integravimą, ypač šiaurrytinėje Lenkijos dalyje. Pietų Lenkijos gyventojai neturi progų pažinti lietuvių kultūrą, todėl projekto tikslas buvo pristatyti ją būtent Aukštutinės Silezijos gyventojams.
Antra, projektas tyrinėjo sritį, kuri atrodo esanti nelabai populiari – folklorą. Įdomių muzikos aranžuočių ir jaunų žmonių energijos dėka tokia nuostabi kultūros šaka atgijo: paskatino susipažinti su nuostabiu lietuvių folkloru, ypač išgarsėjusiomis sutartinėmis – dainomis, kurios yra įrašytos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, taip pat įsigilinti į savo šaknis ir pajusti pasididžiavimą Lenkijos kultūros turtais.
Trečia, pati projekto forma buvo įdomi: jaunieji muzikos mėgėjai rugpjūčio/rugsėjo mėn. per septynias dienas ne tik pristatė žiūrovams tradicinę kultūrą, bet ir patys susipažino su svarbiomis Lenkijos nacionalinio paveldo vietomis. Aplankė Krokuvą, Katovicus, Čenstakavą bei Etnografinį parką Chožuve. Svarbi projekto dalis buvo kasdieniai dainavimo mokymai, kurių metu Lenkijos ir Lietuvos jaunuoliai mokė vieni kitus lenkiškų ir lietuviškų dainų, rengė bendrą koncerto repertuarą, kurį pristatė projekto finale rugsėjo 2 d. Katovicuose, Mariacka gatvėje.
Materialusis veiklos efektas, kuriuo, be abejo, didžiuojamės – elektroninės publikacijos parengimas. Tai filmas, paruoštas Lenkijos ir Lietuvos jaunimo mainų metu, tradicinių abiejų šalių liaudies dainų dainynas bei leidinys apie ansamblius, dalyvavusius projekte. Visa medžiaga yra prieinama taip pat projekto interneto tinklalapyje (www.proetno.iwi.org.pl).
Tačiau pasiekimas, kuris, beje, mane labiausiai džiugina, yra susidomėjimas ir simpatizavimas, su kuriais susidūriau vykdant projektą, bei Rytų iniciatyvų instituto suorganizuoto internetinio žinių apie Lietuvą konkurso populiarumas. Be abejo, susidomėjimą skatino įdomios dovanos – „Aušros” leidyklos knygos. Kita vertus, tas susidomėjimas – tai įrodymas, kad daug žmonių domisi Lietuva ir yra įgiję nemažai žinių apie jos istoriją, kultūrą ir kalbą.
Galbūt skeptikai teigs, kad jaunimo projektai neturi realios įtakos tarptautinei padėčiai. Bet ar tikrai? Jaunų žmonių bendradarbiavimas, autentiška interakcija taip pat su vietos visuomene, net jei tai bus nedidelė grupė, duoda ilgalaikių efektų ir gali būti veiksmingesni nei sutartys, pasirašinėjamos didžiajame politikos pasaulyje.
Siekdama patvirtinti šią tezę, noriu pažymėti, kad praėjus keliems mėnesiams po projekto užbaigimo jo dalyvė – vokalinė grupė „Zora“ iš Katovicų – surengė savo mieste lenkų ir lietuvių vakarą, kuriame pristatė lietuviškas dainas ir šokius, išmoktus iš lietuviškos grupės „Mindrė“. Susitikimo metu vyko taip pat lietuviškų patiekalų ragavimas, projekto pristatymas, susirinkę žiūrovai galėjo dalyvauti žinių apie Lietuvą viktorinoje ir tradiciniuose lietuvių žaidimuose, pvz., „Grybų raut“. Bet svarbiausia, kad turėjo nepakartojamą progą kartu su „Zora“ pabandyti dainuoti lietuviškas sutartines. Iš organizatorių žinau, kad publika buvo sužavėta ir laukia kitų susitikimų.
Projektas buvo įgyvendinamas pagal programą Veiklus jaunimas, Akcija 1.1 Jaunimo mainai.
Paulina Zięba
Vertė Božena Bobinienė