Gegužės 16 dieną darbą baigė Lenkijos-Lietuvos dvišalė ekspertų komisija dėl istorijos ir geografijos mokymo problemų nagrinėjimo.
Komisija posėdžiavo Punsko savivaldybės svetainėje tris dienas.
Apie ekspertų komisijos darbą ir jo rezultatus pasakoja jos pirmininkas dr. Rimantas Miknys.
Ar buvo pasiektas konsensusas?
Taip, buvo. Turime dviejų dienų išvadas. Ir šiandien (gegužės 16 d. – red. past.) buvo galutinis posėdis, kuriame buvo prieita prie bendros išvados, įrašytos į protokolą. Tai įpareigos vadovėlių, mokymo programų autorius atsižvelgti į sukilimo interpretaciją. Lenkų istorikai pripažino, kad lietuvių argumentacija įtikina. Tad galima patarti autoriams sukilimą įvardinti aiškiau – arba kaip ATR, arba LDK ir Lenkijos karalystės žemėse vykusį sukilimą. Reiktų akcentuoti laisvės momentą.
Bet buvo svarstomi ir kiti dalykai, dėl kurių irgi buvo priimti bendri susitarimai, kurie vienaip ar kitaip turės būti autoriams tam tikru įsipareigojimu. Kadangi buvo atlikta vadovėlių, išleistų 2011–2012 m. Lietuvoje ir Lenkijoje, analizė, yra ir kitų temų, kurios skirtingai interpretuojamos <...>. Pavyzdžiui, vienas iš momentų – lenko korta. Viename vadovėlyje apie tai yra rašoma primityviai, gali susidaryti įspūdis, kad lenko korta tai tam tikras Lenkijos pilietybės suteikimas. Ypač tose žemėse, kurios buvo ATR. Buvo kalbama apie Poloniją (lenkai, gyvenantys už Lenkijos valstybės ribų – red. past.). Tačiau iš tos bendruomenės kaip ypatingi išskiriami „pakraščių lenkai“, gyvenantys tose žemėse, kurios sukūrė valstybę po Sovietų Sąjungos žlugimo: Ukraina, Baltarusija, Lietuva, Rusija. Dabar šiose valstybėse lenkai gauna lenko kortą, dėl kurios jie tampa tam tikra prasme Lenkijos piliečiais. Kaip dėstoma minėtame vadovėlyje, ATR žemėse, kurios po to buvo padalintos, išeitų, kad nuo seno gyveno vos ne vien lenkai. Tiesiai taip nesakoma, bet tokia logika įskaitoma. Ir žemėlapiai sukonstruoti taip, kad panašiai būtų galima galvoti, įsivaizduoti.
Tvirtinama, kad 1939 m. Sovietų Sąjungos tarsi nuo Lenkijos atplėštos žemės, sąjungai sužlugus atiteko Rusijai, Lietuvai, Ukrainai. Lyg ir eina kalba, kad tos teritorijos atiteko Ukrainai. Baltarusijai ir Lietuvai neteisėtai. Nieko nekalbama apie LDK lenkų kultūrinę specifiką, lyginant juos su Lenkijos karalystės lenkais, neaiškinama kaip tokie lenkai susiformavo<...>. Nepasakoma, kas buvo Lenkija ATR metu, kokia situacija buvo XIX a., kaip susiformavo naujoji Lenkija 1918–1920 m. ir kokie kaimynai šalia atsirado. Tada formuojama tokia mintis, kad lenkai tose žemėse gyveno ir juos kažkas išstūmęs, kažkas lyg ir neteisingai valdo. Mes tuos dalykus pasakėme, protokole užfiksavome ir buvo pripažinta, kad toks tiesmukiškas aiškinimas klaidina jaunąją kartą: ne tik neteisingai aiškinama istorija, bet ir iškreipiamas dabartinių nuostatų supratimas, kas yra lenkai, kurie gyvena už Lenkijos. Pavyzdžiui, JAV gyvenantys lenkai įvardijami kaip tam tikri lenkų kultūros atstovai. O čia (Lietuvoje – red. past.) jau dažnai pabrėžiamas ir politinis momentas: lyg ir svetur jie neturi galimybių savęs išreikšti, todėl papildomai reikalinga tam tikra globa – lenko korta.
Mes ypač atkreipėme dėmesį į lenko kortą, tai buvo viena iš karštesnių diskusijų. Iš mūsų buvo pastebėta, kad tokia minėto vadovėlio formuluotė slepia savyje tam tikrą revanšizmą-imperializmą, galimų teritorinių pretenzijų mentalinį užtaisą. Tai tikrai koreguotinas aiškinimas, nes jis suformuotas XIX a. klasikinio nacionalizmo tradicija remiantis. O įvedant istorinės mūsų bendrystės aiškinimo momentus, jis taptų „nuogu“ ir kažin ar autoriai apskritai apie tai užsimintų. Akivaizdu iš mūsų politinės kasdienybės, kad šis faktas neskatina mūsų šalių ir visuomenių nuoširdaus bendradarbiavimo. Tad gal geriau šiam momentui ji palikti politinėse paraštėse..? Laukti, kol laikas išriš, turint galvoje, kokia paradoksali Lietuvos kaip Europos Sąjungos narės šalia Lenkijos padėtis, kai joje funkcionuoja minėtoji korta??? Tai labai abejotina nuostata, kuri formuoja mūsų jaunųjų kartų nesusikalbėjimą, nepasitikėjimą.
Diskusijos metu kartu buvo pripažinta, kad vis dėlto dabar apie šią politinę aktualiją geriau dar nekalbėti, nerašyti arba kalbėti kitaip – pradedant įvesti XVIII–XIX a. lenkų ir jų kaimynų santykių ypatingumą. Tiesa, iš lenkų pusės buvo pastebėta, kad vadovėlis to tiesiogiai neteigia ir , kad tokias mintis sukelia mūsų jautrumas. Bet buvo pripažinta, kad tai aštrus klausimas ir kol tai bus politinė aktualija, geriau to į vadovėlius nedėti.
Buvo ir komisijos kasdienybės darbo momentų: pastebėjimų dėl žemėlapių, kuriuose ne visai tiksliai pažymėtos sienos istorijos eigoje. Bet galbūt čia negalima įžvelgti sąmoningo veiksmo, kartais taip būna dėl neatidumo.
Buvo svarstomi ir metodologiniai dalykai: kaip geriau pateikti medžiagą. Tai ypač svarbu pedagogams. Nuspręsta daugiau įvesti dokumentų medžiagos, kad patys mokiniai, ne tik vadovėlis ar mokytojas sakytų vieną ar kitą aiškinimą, bet kad ir mokinys, ypač vyresnių klasių, galėtų perskaityti šaltinio ištrauką ir pagalvoti, ar tikrai toks aiškinimas išplaukia iš dokumento turinio. <...>
Kalbėta ir dėl geografinių pavadinimų. Galiu pasakyti, kad daugelyje Lenkijos vadovėlių Lietuvos vietovardžiai rašomi kaip ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad tokie pasikeitimai lenkų vadovėliuose vyksta per paskutinius 3–4 m. Antra vertus, tai vyksta ir dėl praktinių sumetimų, nes XIX a. lenkiški Lietuvos vietovių pavadinimai yra sunkiai beatsekami. Jaunoji karta, kuri dabar auga mokykloje, atvykusi į Lietuvą nerastų tų vietų, jeigu būtų fiksuoti senieji vietovardžiai ir pan. Taigi, nuostatas, pokyčius vadovėliuose diktuoja ne tik komisijos posėdžiai, bet ir gyvenimas… .
Reikia pažymėti, kad per tą laiką, kai keičiasi valstybių santykiai, iškyla mažumų klausimai, kalbėjimasis būna labai dalykiškas. Norėčiau padėkoti Punsko valsčiaus administracijai, vadovybei, kad mus labai gerai priėmė. Buvo puikiai suorganizuota kultūrinė dalis, turėjome galimybę pažinti Punską ir jo gyventojus. Sužavėjo tai, kad žmonės žino, kas jie yra ir ko nori, ir realiai įsivaizduoja, kokioje situacijoje gyvena. Ir ne dejuoja, o sprendžia problemas. <...>
sb, punskas.pl
Dvišalės Lietuvos – Lenkijos ekspertų komisijos /pvz.dėl istorijos,geografijos,tautinių bendrijų švietimo ir pan. problemų išaiškinimo ir atitinkamų sprendimų priėmimo/ yra labai reikalingos.Greitų ir bendrų sutarimų tenkinančių abi šalis tikėtis negalima,nes: 1. Lenkijos absoliuti dauguma mokslininkų,intelektualų,ypač istorikų,neatsisako polonocentistinės istorinės atminties,istorinių ir dabarties reiškinių interpretacijos; 2.Lietuvos intelektualinis potencialas kokybės ir kiekybės atžvilgiu yra mažesnis palyginus su Lenkijos moksline ir kūrybine patirtimi; 3.Lietuvoje yra didelė dalis įtakingų intelektualų,politikų,kultūros veikėjų palaikančių minėtą polonocentristinį mąstymą,o tai neleidžia tinkamai ginti lietuviškus interesus.
Neramina ir tai,kad minėtos Komisijos Lietuvos sudėtyje yra istorikas dr.Algimantas Kasparavičius,kuris į Lietuvos -Lenkijos istorinius įvykius linkęs žvelgti pro lenkiškos mąstysenos prizmę.Tad, beliko Komisijai palinkėti teisingų sprendimų ir jų įgyvendinimo.