Vytautas LANDSBERGIS: Sudirbti Lietuvą

Rašau, kaip matau.

Didelė kaimyninė šalis, kuri išdidžiai atmeta Europos geranoriškos kaimynystės politiką, išvirkščiai rūpinasi savo artimiausiais europiniais kaimynais. Tas rūpestis pasireiškia geismu ir veiksmu, kad nedėkingieji, bėgantys nuo „motinos“ globos, kluptų ir žlugtų.

Norėjot nepriklausomybės? – tai šekit, matykit, ką dabar turit. Gal pasiilgsit buvusio kolonijinio būvio.

Toks tat generalinis vaizdelis, o jame vieta ir mūsų tėvynei Lietuvai.

Kratėtės pavergtosios šalies tikrovės ir statuso. Dabar vergaujat sukčiams ir niekintojams. Šioje slinkty pažangos daug. Jai priešinasi Prezidentė, tačiau „partinę“ valdininkiją neša nešvari srovė. Partijų vadovams, kur partijos – ne gaujos, būtina aiškesnė linija.

Korupcinis kyšizmas, tai pergalingas pasaulinis posovietinio totalitarizmo ginklas (viskas perkama!), o ir Lietuvoje išugdyta paprotinė teisė. Korupcija ir kyšizmas – jau bemaž normalūs kaip gyvenimo būdas nepriklausomoje Lietuvoje. Jeigu tai totaliai įsigalės, neprisišauksime savo bėglių, o liksime ir būsime vėl pavergtoji tauta.

Chamizmas ir žeminimas (tuo save išsikeliant) klesti kaip viešojo bendravimo kultūra. Nestebėtina, jei užsikrečia pusamžiai diplomatai. Jei į valdžią pastatytas piemuo į kiekvieną suaugusiųjų klausimą atšauna: tu kvailys. O kur orumo nepraradusių sukilėlių sąjūdis? Sukilėlių, kaip tada, trokštančių kitokio gyvenimo? – Tyla.

Taigi mus okupuoja ne tankais, o papročiais. Kol kas. Melas – norma. Vergystė sukčiams jau šviečia kaip santvarka. Talkina išmanioji teisė. Sukčius pakeitė vardą – sukčius nebekaltas. Kaltas prieš teismą buvo vardas, o ne pats sukčius. Sukčiai – sukti – gebėjimas apsukti ir išsisukti. Po to ir visus įsukti.

Prisimintina kišenvagių moralė – jokio sukčiavimo! Tai būtų negarbinga. Bet nūnai Lietuvos Respublikoje sukčiauti negėda. Nei bankininkystėje, nei superkant rinkimus. Tik prezidentė, mat  nesisteminė, dar peikia: gėda!

Michailas Chodorkovskis, tapęs literatu, aprašė kalėjime sutikto vagies istoriją. Šiam tardytojai pasiūlę sandėrį: prisipažink, kad išplėšei senutei rankinuką iš rankų, tai mums sumažės neišaiškintų nusikaltimų, o tau sumažinsim terminą, greit būsi laisvas. – Kad aš būčiau toks, kuris atiminėja senučių rankinukus – niekada! Verčiau sodinkit, kiek norit.

Ir vagis iškyla aukščiau už milicijos tardytojus.

Bet sukčiai valdžioje, kai dideli, gali neblogai sutarti su dideliais vagimis. Visai netoli šviečia iškalbingos korupcijos kritikų bylos. M. Chodorkovskis, S. Magnitskis, A. Navalnas. Jei Lietuva norės likti truputį kitokia, teks ją bausti, ko nors pamėtėti.

Pažvelkim dar į priešpaskutinę Lietuvos aferą.

Europos pinigus – į besotę „darbiečių“ viršūnėlės ryklę! V. Uspaskichas jau seniai žadėjo paversti Lietuvą savo UABu. Dabar sulipdė įspūdingą UABą kaip siurblinę Europos pinigams siurbti. Du ministrai pasirašo uspaskinę tvarką užbėgdami už akių galbūt egzistuojančiai premjero valiai. Panašią derliaus programą vykdys trečiasis UABo ministras. Pakako dienos ar poros valandų, ir „vsio zakonno!“ Nekomentuosim, kam ankstesniųjų vadovų priklausė toks požiūris. Žuvis pūva nuo seniau. Taip dabar numatyta žarstyti milijardinę Europos lėšų naudą monopolinio „darbo“ UABo rankomis. Kartu čia ir politinė nauda Maskvos konsultantams – bjauri Lietuvos kompromitacija pirmininkavimo ES metu. „Pirmininkė“ valstybė lupa Europos pinigus dar neregėto įžūlumo metodais! Jei Seimo dauguma – „darbo“ marionetės, tai sukčiai pasidarys įstatymą dar ir kompensacijai už pažeistą nekaltybę. O ką mąsto vargšai socialdemokratai, kuriuos koalicijos partneriai išbado turgaus aikštėje? Gal visiškas ištižimas, o gal brėkšo ir sutartas vėlesnis nuomilžis („otkatas“). Bet Lietuvos prestižui – juoda duobė.

                      Tu pamiršai, tėvyne mano,

                      meilę ir teisybę.

                      Todėl ir gauni atamanų

                      godžią vyresnybę.

O valstybės kompromitavimo pavyzdžių apskritai nepristigtume. Iškart po rinkimų naujasis neatsakingai vadovaujamas Seimas nusiuntė teisiamąjį dėl stambios korupcijos V. Uspaskichą atstovauti Lietuvai ne bet kur, o Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Gal atstovaus iš kalėjimo? Savo ruožtu per Eglės Kusaitės bylą norėta parodyti, kad Lietuva – tai prieš Rusiją kariaujančių teroristų kraštas.

Priedo, tai šalis, kurioje neva nuožmiai persekiojamos tautinės ir seksualinės mažumos. Prezidentei D. Grybauskaitei pristatant Europos Parlamente mūsų šalies pirmininkavimą ES, „rusų“ persekiojimo pavyzdžiu pateikta V. Uspaskicho (ir kompanijos) byla. Vargšai keturi Lietuvos rusai ir visa rusiška partija, nūnai laukiantys apeliacinių svarstymų! Ten pat buvo mestas ir puspročio (taip atrodė) europarlamentaro iš Lenkijos kaltinimas, kodėl Lietuvoje draudžiama lenkų kalba ir piktybiškai uždarinėjamos lenkiškos mokyklos. Dalyvavau posėdyje, tai turėjau melagiui replikuoti, sykiu ir dėl „persekiojamo“ ruso. Gerai, kad pačios Lenkijos valdžia jau atrodo pradedanti susivokti, kas čia kokius žaidimus žaidžia. Geopolitinius pagal A. Duginą, be abejo. Užduotis Nr. 1 – supykdyti Lietuvą su Lenkija. Antai šlykštaus turinio transparantas Poznanės stadione per futbolo rungtynes – visai ne aistruolių tamsuolių darbas. Provokacija buvo išmaniai nutaikyta į lietuvišką dar baudžiavos laikų skriaudų kompleksą, kuris dabar turėjo sukilti keršto pykčiu prieš „lenkus“ kaip lenkų ponus. Bet neišdegė. Apgailestauja net tie varšuviečiai, kurie anksčiau kurstė.

Labai tikėtasi susirėmimų per gėjų paradą Vilniuje. Tačiau miesto gyventojai jį praktiškai ignoravo, galingų ginkluotųjų pajėgų neteko naudoti. Tradiciškai atidirbo ekranų herojus Petras Gražulis, ir tiek. Dar pasitampys su policija teismuose. R. Paksas ketino pabūti referi, vis dėlto Petras – jo partijos šviesus veidas Seime. Bet Lietuvos purvinimui tai pabodęs mizeris. Iš nevilties paleista Rusijos žvalgybininkų parengtoji korta – telefoniniai negudrių, kai kada ciniškų, Lietuvos diplomatų nuklausymai (įrašai). Turinys menkokas, bet perspėjimas ir šantažas rimtas. – Žinokit, jūsų visų klausomės. Galim dar išmesti stipresnių dalykų. O per konkretų pliuškio šantažą – ir į tradicinį verbavimą. Tad vis dėlto paleista ženklas, kokios bejėgės ir pažeidžiamos esą lietuvių tarnybos. Šį netiesioginį išpuolį ignoruoti nebūtų teisinga, reikia namų darbų.

Sužlugdyti europinę Rytų kaimynystės politiką – štai didysis, todėl nesunkiai įžvelgiamas, kaimyno ne kaimyno tikslas. Europa mat įžūliai kėsinasi į šventą būsimos „Eurazijos“ erdvę, klaidindama jos pokolonijines tautas, o dar tai nenaudėlei Lietuvai pirmininkaujant! Todėl nei ES, nei Lietuvos sėkmė jokiu būdu neleistina. Lietuvą būtina sudirbti visais aprašytais ir dar kitokiais būdais. O laikas ribotas – ligi lapkričio, – tad būkim, braliukai, dar viskam pasiruošę. Ar turim dar kokį rusišką banką?

Pačioje „mūsų“ kadencijos pradžioje dvi Pietų Kaukazo valstybės žengtelėjo į ES pusę. Bet ar pasirašys Vilniuje sutartis? – tą galima ardyti. Kas atvažiuos iš Gruzijos ir kas ten dar įvyks ligi lapkričio?

Azerbaidžaną patogu spardyti į jo žaizdas – okupuotas žemes ir per milijoną išvarytų žmonių, – ir geriausia, kai spardoma Vilniuje. Mat krikščioniška. Ukraina, Moldova su nurėžtu gabalu – abi savaip pažeidžiamos ir su silpnybių trūkumais, tad visko matysime. Pirmiausia, kokį kaulą su spaustuvais numes Ukrainai prieš pat Vilnių, gal kad nebūtų prasmės nė čia važiuoti. Ir kokį sprendimą ji pati ras dėl buvusios premjerės. Juk jeigu šią Maskvoje apsuko, tai ten tūnotų dar antras kaltinamasis – Vladimiras, bent jau liudininkas Julijos byloje. Na, Kremlius ištrauks dar kortų, kad jokio sprendimo nebūtų. Suaktyvėjo kiršinimai ukrainiečių-lenkų santykiuose. Dėl agresyviųjų „Kresų“ lizde tūnančių enkavedistų bent jau šis tas prašvito. Nenustebtume, jei tuo pačiu pašvinkusi ir Seinų krašto antilietuviškoji „falanga“. Šiaipjau Ukraina, spaudžiama dėl muitų sąjungos į rytus, gan gudriai ištempė laiką, ir dabar, tik žiūrėkit, sunerimo Baltarusija. Pirmoji įkišusi koją į spąstus jau protestuoja, pirmiausia jos smulkieji verslininkai. Esą, muitų sąjunga su Maskva, tai naujas niokojimas, žala be kažkokios žadėtos naudos Baltarusijai. Gyvenimas muša raktu (bjot kliučiom), nieko nepadarysi. Bet mušamieji, galų gale, mokosi. Stebėk, Lietuva, ir nors pati nesileisk manipuliuojama.

Antai net JAV, išdidi supervalstybė, pripažįsta savo iliuzinės vienšalio „persikrovimo“, tai yra, pataikavimo nedemokratinei Rusijai, politikos nesėkmę. Galėtų susivokti ir Lietuvą tartum valdantys keturių partijų Koalicinės tarybos nariai – pasišovę nacionalinės politikos perkrovikai. Susidomėję respublikos piliečiai gali pavartyti Konstituciją – bene atras joje tokią aukščiausios valdžios grandį kaip Koalicinė taryba, įsakinėjanti ministrams (pavyzdžiui, D. Pavalkiui). Jei neras, tai skaidriau apsišvies dar vienas nekonstitucinių žaidimų būdas.

 www.landsbergis.lt