Kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje (2)

(Tęsinys. Pradžia 2013 10 21)

 Mirus klebonui A. Venžikui, Seinų parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Aleksevičius (Aleksiewicz). Naujasis Seinų klebonas stengėsi palaikyti gerus santykius tiek su lenkais, tiek su lietuviais. Vyskupas Falkovskis Aleksevičių tuoj perkėlė į kitą parapiją, o Seinų klebono pareigas skyrė kunigui Stanislovui Rogovskiui (Stanisław Rogowski). Kunigui nepavyko rasti bendros kalbos su lietuviais parapijiečiais ir greitai klebonas tapo didžiausiu lietuvybės priešu Seinuose. Liudininkų teigimu, klebonas S. Rogovskis ne kartą yra viešai pasakęs, kad, kol jis yra Seinų parapijos klebonu, lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje nebus. 

Seinų lietuvių ir Lomžos diecezijos dvasininkų konfliktas dėl lietuviškų pamaldų atkūrimo Seinų bazilikoje greitai peržengė Lomžos diecezijos ribas. Jau 1964 metais juo pradėjo domėtis Poznanės metropolitas arkivyskupas Antanas Baraniakas (Antoni Baraniak). Lomžos vyskupui Moscickiui teko aiškintis. Vyskupas teigė, kad lietuviai gerai aptarnaujami. Lietuviškos pamaldos vyko Punske ir Smalėnuose. Moscickis laiške aiškino, kad lietuvių prašymai neturi religinio pagrindo ir juos inspiravo su Bažnyčia nieko bendra neturintys veiksniai. Laiške buvo nutylimas Seinų konfliktas, jo Lomžos vyskupas Moscickis neįžvelgė.

1964 metų vasario mėnesį pas vyskupą nuvyko Seinų delegacija. Lietuvių atstovai prašė į Seinus atsiųsti lietuviškai mokantį dvasininką, kuris galėtų klausyti išpažinčių gimtąja kalba. Vyskupas paaiškino, kad tokių Lenkijoje nėra, ir patarė lietuvių išpažinčių klausyti kviesti kaimyninių parapijų kunigus, mokančius lietuviškai. Vyskupas manė, kad lietuvių delegacijai nerūpi spręsti lietuviškų išpažinčių problemą, o tik iškovoti lengvatų lietuvių tikintiesiems. Vyskupas puikiai žinojo, kad lietuviškai mokančio dvasininko skyrimas į Seinus būtų pirmas žingsnis lietuviškų pamaldų atkūrimo Seinuose link ir perprato lietuvių delegacijos tikruosius ketinimus. 

Seinų krašto lietuviai meldžiasi, kad galėtų lietuviškai melstis

 Paskelbus II Vatikano Susirinkimo nutarimus dėl nacionalinių kalbų liturgijoje įvedimo, lietuviai dar padidino spaudimą lenkų dvasininkijai. 1966 metų spalį ir 1967 metų liepą Lenkijos arkivyskupo sekretoriatą pasiekė lietuvių prašymų banga. Visi laiškai nusiųsti į Lomžos diecezijos kuriją. Seinų klebonui S. Rogovskiui teko pasiaiškinti Lomžos diecezijos vyskupui Falkovskiui. 

Seinų klebonas S. Rogovskis laiške vyskupui tvirtino, kad sielovadinio darbo sunkumai Seinų parapijoje kilo dėl tautinių dalykų. Klebonas, remdamasis liudininkų parodymais, tvirtino, kad Seinų bazilikoje buvo neramumų. Aprašė lietuvių tikinčiųjų padėtį Seinų parapijoje. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą ir lietuvių kalba Seinų parapijoje buvo apmirusi, tik įsteigtos lietuvių draugijos dėka vėl atgijo balsai už pamaldų grąžinimą. Tai padaryti, kunigo teigimu, buvo neįmanoma, nes tarpusavio skriaudos nepamirštos ir lietuviškasis šovinizmas dar gyvas. Lietuviai Seinų parapijoje nediskriminuojami, kadangi suprantą lenkiškai. Seinų klebonas, pateikdamas klaidingą lietuvių tautinės mažumos Lenkijos Liaudies Respublikoje veiklos aprašą vyskupui, stengėsi pateisinti savo veiksmus. Ar lenkų kalbos mokėjimas – tinkamas argumentas palaikyti lietuviškų pamaldų draudimui Seinų bazilikoje?

Seinų parapijos lietuviai Masionis ir Puniškis, nesulaukdami atsakymo iš Lomžos vyskupijos, 1968 metų rugpjūčio 1 dieną kreipėsi į būsimą Popiežių kardinolą Karolį Voitylą (Karol Wojtyła). Lietuviai prašė grąžinti lietuviškas pamaldas, skirti lietuviškai mokantį kunigą ir perkelti Seinų parapijos kleboną į kitą parapiją. Kardinolas Karolis Voityla susidomėjo Seinų lietuvių prašymu ir prašė Lomžos diecezijos kurijos pasiaiškinimo, bet ir toliau Lomžos vyskupas nereagavo.

Netikėtai 1969 metų kovo mėnesį laikraštyje Kultura (Paryż) pasirodė trumpas straipsnis „Tautinių mažumų diskriminacija Lenkijos Liaudies Respublikoje“. Straipsnio autorius buvo anoniminis, pasivadinęs ,,Stebėtoju“ (Obserwator). Jis teigė, kad jau kurį laiką Lenkijoje atsirado nauja tautinių mažumų diskriminavimo forma, taikoma Lenkų Katalikų Bažnyčios vadovybės. Lenkijos Bažnyčia pasaulyje garsėjanti kaip laisvės gynėja, tačiau dėl savo neapgalvotos politikos diskriminuoja Lenkijoje gyvenančias tautines mažumas ir prisideda prie Lenkijos prestižo menkinimo. Kaip pavyzdį pateikė Seinų lietuvių padėtį. Straipsnio autorius buvo Andžejus Bžeskis (Andrzej Brzeski). Straipsnis susilaukė nemažo dėmesio ir sukrėtė Lenkijos dvasininkiją. Iš pradžių Seinų klebonui teko pasiaiškinti Lomžos diecezijos kurijai, po to jau Lomžos diecezijos kurijai teko aiškintis Lenkijos primui Višinskiui.   

Seinų krašto lietuviai Seinų bazilikos šventoriuje susitinka su kunigu

Lomžos diecezijos dvasininkai jokio konflikto dėl lietuviškų pamaldų atkūrimo neįžvelgė, laiškuose tikino, jog tarp abiejų tautų įsigalėjo santarvė, o visus neramumus Seinuose inspiravo svetimi atvykę žmonės, vedami ne religinių, bet politinių priežasčių. Lietuviškų pamaldų įvedimas Seinuose sugriautų iki šiol tarp tautų vyravusią tvarką ir harmoniją. Religinės apeigos lietuvių kalba vyko Smalėnų ir Punsko parapijose, dėl to rimtesnių lenkų ir lietuvių parapijiečių konfliktų nekildavo, priešingai, buvo pastebimi geresni lenkų ir lietuvių santykiai nei Seinų parapijoje. 

Mirus Lomžos vyskupijos vyskupui Falkovskiui, nauju vyskupu 1970 metais buvo paskirtas Mikalojus Sasinovskis (Mikołaj Sasinowski). Seinų lietuviai pabandė išnaudoti pasitaikiusią progą ir jau 1970 metų liepos 8 dieną nusiuntė prašymą naujam Lomžos vyskupui.

Vyskupas M. Sasinovskis iš dalies išklausė Seinų lietuvių prašymų ir siūlė Seinų klebonui įkurti lietuviškus maldos namus Žagariuose, Krasnave ar Vidugiriuose. Vyskupas laikinai, kol kitur nebus įrengti maldos namai, leido laikyti lietuviškas pamaldas Seinuose – ne Seinų bazilikoje, o buvusioje liuteronų bažnytėlėje. Vyskupo sprendimą Seinų lietuviams turėjo pranešti klebonas Rogovskis, bet to nepadarė, baimindamasis, kad laikinas sprendimas nevirstų pastoviu ir laikui bėgant lietuviškos pamaldos iš buvusios evangelikų bažnytėlės nebūtų perkeltos į Seinų baziliką. Seinų lietuviai nepalankiai įvertino Lomžos vyskupo pasiūlymus ir norėjo lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje.   

Lomžos diecezijos kurija buvo pasiruošusi padaryti viską, kad tik Seinų lietuviai atsisakytų lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinų baziliką idėjos. 1971 metų viduryje vyskupas Sasinovskis pateikė Vidugirių filialinės bažnyčios statybos projektą, tačiau leidimo statybai negavo.

Lietuviai Seinų bazilikoje. Pirmame suole antras iš kairės Vincas Maksimavičius 

Ilgalaikiai Seinų lietuvių bandymai atkurti lietuviškas pamaldas atnešė dalinių rezultatų. 1973 metų liepos 14 dieną vyskupas Sasinovskis išdavė lietuviškų pamaldų buvusioje liuteronų Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnytėlėje laikymo leidimą. Lietuviams aptarnauti buvo paskirtas Seinų vikaras kunigas Ježis Macekas (Jerzy Macek), lenkas, gerai mokantis lietuvių kalbą. Toks konflikto sprendimo būdas Seinų lietuvių netenkino. Jie nenorėjo būti antros kategorijos parapijiečiais ir toliau reikalavo atkurti lietuviškas pamaldas Seinų bazilikoje. Lietuviškų pamaldų lankomumas Seinų liuteronų bažnytėlėje nuolatos mažėjo, iš pradžių susirinkdavo apie 100, vėliau tik apie 40 tikinčiųjų. Tada Seinų lietuviai pradėjo sekmadieniais, po lenkiškų pamaldų, rinktis Seinų bazilikoje ir giedoti religines giesmes gimtąja kalba. Liudininkų teigimu, po pamaldų išėję lenkai stengdavosi neįleisti lietuvių į baziliką, tarp lietuvių ir lenkų vyko susistumdymai. Po kurio laiko lietuviai ėmė rinktis į baziliką lenkiškų pamaldų metu, tokiu būdu išvengdami kivirčų su lenkais, o joms pasibaigus niekieno netrukdomi galėjo giedoti religines giesmes gimtąja kalba. 

1974 metų kovo 17 dieną Seinų parapijos lietuvis Vincentas Maksimavičius parašė dar vieną laišką Lenkijos arkivyskupui kardinolui S. Višinskiui. Laiške priminė aukšto Vatikano diplomato vyskupo Agostino Cassaroli vizito metu viešą kardinolo S. Višinskio pasisakymą Varšuvos katedroje, kad lenkų tautai, o ypač Lenkijos Katalikų Bažnyčiai visada būdinga didelė tolerancija kitoms religijoms ir tautinėms mažumoms. Seinų lietuviai buvo įsitikinę, kad jei kardinolas būtų žinojęs, kas vyksta Seinų parapijoje, viešai nebūtų drįsęs sakyti šių žodžių. Netikėtai kardinolas S. Višinskis susidomėjo Seinų parapijos lietuvių laišku ir tų pačių metų birželio 14 dieną atsakomajame laiške teigė: „Nėra jokių kliūčių, dėl kurių abi tautos negalėtų melstis vienoje bažnyčioje.“^[1]

1975 metų pradžioje Seinų lietuvių kunigas J. Macekas buvo paskirtas Smalėnų parapijos klebonu, jo vietą užėmė ir nauju Seinų parapijos vikaru tapo kunigas Zenonas Parakevičius. 1975 metų rugpjūčio mėnesį Seinų parapijoje vyko Dievo Motinos karūnavimo iškilmės, ta proga Lomžos diecezijos vyskupas M. Sasinovskis leido laikyti lietuviškas pamaldas Seinų bazilikoje. Šventąsias Mišias atnašavo Lenkijos primas kardinolas Stefanas Višinskis ir kardinolas Karolis Voityla. Seinų lietuviai neliko abejingi ir Mišių metu prieš svečių tribūną iškėlė plakatą, kuriame buvo lotyniškas užrašas: NOTA BENE! 1946–1975 Nos Lituani oramus clericos Ecclesiae Poloniae, ut Missa lingua Lituanica in Ecclesia paroechiali Seinensi permittatur (Įsidėmėk! 1946–1975 mes, lietuviai, meldžiame Lenkijos Bažnyčios dvasininkiją, kad Seinų parapijos bažnyčioje Mišios būtų lietuvių kalba)^[2]. 

Nuo XX a. 8 dešimtmečio vidurio Seinų lietuvių ir Lomžos diecezijos dvasininkų konfliktu ėmė domėtis lietuvių išeivija, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Seinuose lankėsi žurnalistas Antanas Laukaitis, kunigas Vytautas Kazlauskas, kiti išeivijos atstovai. Viską, ką matydavo Seinų bazilikoje, aprašydavo išeivijos spaudoje. Nuo XX a. 8 dešimtmečio vidurio iki 9 dešimtmečio pradžios jie Seinų lietuvių sielovadinę padėtį nuolat aprašydavo Dirvoje, Keleivyje ir Tėviškės žiburiuose. Lietuvių išeivija taip pat masiškai rašė protesto laiškus Lomžos vyskupui ir Apaštaliniam Sostui.

 (Bus daugiau)

  Gintautas Povilas Latvys, Terra Jatwezenorum 2009