Mirties šešėliai užtemdo kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelius. Anksčiau ar vėliau susiduriame su atsiskyrimo skausmu ir ilgai gydome sieloje atsivėrusias netekties žaizdas. Jėzus taip pat mirties akivaizdoje išgyveno didelį fizinį ir dvasinį skausmą, nors ir žinojo, kad prisikels iš numirusiųjų. Jėzaus mirties valandą užtemo saulė ir drebėjo žemė, taigi Jo mirtis sukrėtė visą kosmosą, panašiai kaip ir mūsų vidinį pasaulį, sielos kosmosą sukrečia mūsų brangiųjų išėjimas ar žinia, kad mums patiems artinasi gyvenimo pabaiga dėl nepagydomos ligos. Dėl Jėzaus kančios ir mirties ašaras liejo Jo Motina Marija ir artimieji, susirinkę kryžiaus papėdėje, kaip mes liejame ašaras stovėdami prie mylimųjų karsto. Dėl šios kančios ir prisikėlimo iš numirusiųjų nuopelnų krikščionys turi Amžinojo gyvenimo viltį, todėl mūsų išsiskyrimas, nors ir yra skausmingas, išlieka viltingas. Tos vilties ir Kristaus tikėjimo šviesos neturime uždengti jokiais kitais dalykais, kurie susiję su mirtimi ir mirusiųjų pagerbimo papročiais.
Malda už mirusius ir kapų lankymas
Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji Kristumi skirdavosi nuo pagonių tuo, jog jie į mirtį žiūrėdavo ne kaip į mirimo dieną, bet kaip į gimimo dieną. Dar įdomiau, kad krikščionys, priešingai nei pagonys, nedegindavo savo mirusiųjų, o lankydavo artimųjų kapus, giedodavo giesmes ir džiaugdavosi, kad pagaliau jų artimasis yra pas Jėzų, kad jie turi savo šeimos narį, kuris pasiekė pergalę, ir štai belieka tik laukti jo prisikėlimo laikų pabaigoje. Neužmirškime, kad vienas iš gražiausių krikščionybės pažadų vis dar laukia savo išsipildymo meto – visų mirusiųjų prisikėlimas su nebegendančiu kūnu. Todėl mums svarbūs yra štai tokie mirusiųjų minėjimo momentai – kapų lankymas, geri darbai mirusiojo intencija ir malda už mirusįjį.
Kapų lankymas daugiau susijęs su prisikėlimo viltimi. Mes ateiname prie mūsų mirusiųjų, nes tikime, kad kūnas prisikels. Taigi turime suprasti, kad kapas nėra visa ko pabaiga, bet Dievo stebuklų tąsa. Dievas parodys savo galybę ir nebylus karstas taps gyvenimo lopšiu. Žinoma, kitokio gyvenimo, atnaujinto, perkeisto Jėzuje Kristuje.
Geri darbai mirusiojo intencija yra labai senas paprotys. Seniau ant kapų žmonės vaišindavosi, tai darydavo ir pagonys, ir krikščionys. Ir dabar rusai neša valgį į kapines, vaišina vieni kitus, palieka maisto ir ant kapo. Geri darbai yra tarsi mirusiojo gyvenimo pratęsimas. Tai labai graži iniciatyva, kai mes padarome ką gero ne savo, bet mirusiojo vardu. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie padeda studentams, remia juos savo mirusio artimojo vardu. Kiti mirusiųjų atminimui padeda bažnyčioms, prisideda prie bendruomenės poreikių.
Malda už mirusįjį siekia taip pat pirmuosius krikščionybės laikus. Pirmiausia ji turi atgailos pobūdį, nes nė vienas žmogus gyvenime neišvengia nuodėmių, todėl meldžiamės prašydami, kad sielos būtų nuskaistintos Dievo Gailestingumu ir patektų į Rojų. Nepaprastai vertinga malda už mirusįjį yra šv. Rožančius, kurį jūs šiame krašte taip mylite ir taip gražiai giedate. Žinoma, pati svarbiausia yra šv. Mišių Auka už mirusiuosius, nes Kristaus Kryžiaus Aukos sudabartinimas sielą apvalo ir gyvybiškai jai reikalingas. Šv. Mišios yra daugiau nei malda, tai Auka, nes mes ateiname į Dievo akivaizdą ne tik su žodžiais ar giesme, bet pakartojame Jam tai, kas Dievui yra brangiausia – Jo Sūnaus Kryžiaus Auką.
Keletas šių laikų iššūkių
Kalbant apie dabartinius laikus, reikia išskirti beribį išlaidavimą mirusiųjų vardu, kur jis visai nereikalingas. Štai matome – kapas perkrautas gėlėmis, pridegiota jūra žvakučių, o dar baisiau – ant mirusiojo galvos užkrautas tūkstančius zlotų kainuojantis paminklas. Tai yra ne tik kad tuštybių tuštybė, bet ir nuodėmė, nes pinigai išleidžiami ne geriems darbams, o tik mirusiesiems visai nereikalingiems aksesuarams. Kiek, mielieji, buvo galima padaryti gero bendruomenės labui, jaunimo labui, kiek buvo galima nupirkti lietuviškų knygų, paremti daugiavaikes lietuvių šeimas vietoj to, kas išleista paminklams, kainuojantiems dešimtis tūkstančių zlotų, tokiu būdu remiant beskonybės klestėjimą mūsų kapinėse. Juk lietuviškos kapinės ne tokios turi būti. Lietuviškose kapinėse statomi mediniai kryžiai, koplytstulpiai, supilamas kuklus kauburėlis arba pastatomas akmeninis paminklas su gražiu lietuvišku kaltiniu kryžiumi. Ypač reikalingas medinis kryžius, nes jis po 100 metų sunyksta, žinoma, sunyksta ir kapas, bet tai nėra blogai, nes nėra prasmės saugoti kapus, kai jau nebelieka artimųjų. Dabar pasidarė madinga padaryti taip, kad nereiktų kapo prižiūrėti, nes kapas apdengiamas akmeninėmis plokštėmis, tačiau jei taip visada bus, tai po kelių šimtų metų turėsime tik milžiniškus hektarus kapinynų, nes kaip dabar matome, kaimai tuštėja, tik kapinynai auga. Todėl kviečiu investuoti ne į mirtį, o į gyvenimą, į gyvus žmones, ypatingai remti daugiavaikes lietuvių šeimas, padėti studentams arba prisidėti prie moksleivių pažintinių-piligriminių kelionių, pagelbėti vienkiemiuose gyvenantiems seneliams. O mirusiems pastatykime kuklų medinį kryžių su kauburėliu. Tai bus lietuviška, tai bus katalikiška ir labai gražu.
Sveikinu tuos, kurie neperka vainikų ir didžiulių glėbių gėlių į laidotuves, bet atneša kuklų žiedą, žvakę ir jei nori – įmeta auką į šarvojimo salėje esančią dėžutę arba prisideda prie laidotuvių rinkliavos šv. Mišioms trisdešimtosios dienos intencija.
Gėlės ir žvakės
Įvairiose kultūrose surandame vis skirtingus mirusiųjų pagerbimo ir kapų lankymo būdus. Pavyzdžiui, žydų tradicijoje ant kapo atnešamas akmenėlis, o ne žvakė ar gėlė.
Mūsų kultūroje, ypač paskutiniais dešimtmečiais, įsigalėjo gėlių statymas ir žvakių deginimas. Ir gėlės, ir ugnis simbolizuoja gyvybę. Štai jei prie namų auga gėlės, o vakarais namuose žiba švieselė, žinok, kad kažkas ten gyvena. Gėlės taip pat primena Rojaus sodą, tai yra Amžinąjį gyvenimą su Dievu, kurio mes trokštame mirusiajam. Gėlės žiedas tarsi mūsų nebyli kalba, kad artimasis, gulintis kape, savo būtimi yra kaip tas žiedas Dievo akivaizdoje, nes gėlės žydėjimas kažkuo panašus į žmogaus akių blizgėjimą – skelbia gyvybės žinią. Sodindami kuklų gėlės žiedą ant kapo visada prisiminkite mūsų mylimą Marijos Ėmimo į Dangų šventę, Žolinę – Mariją, paimta į Dangų; jos kūnas yra perkeistas, apvilktas nemarybe, atnaujintas Kristuje, o mokiniai tik randa gėles jos kūno vietoje. Tas pats perkeitimas įvyks ir mums visiems, ir mūsų mirusiesiems. Bažnyčia šventina gėles, žolynus per Marijos Ėmimo į Dangų šventę. Kukli gėlė ant kapo teprimena mums Švenčiausiąją Mariją ir Jėzų Kristų, jos ir mūsų visų mirties nugalėtoją. Tik tegul kapas netampa pasirodymo ar lenktyniavimo vieta – kas daugiau gėlių pridės.
Žvakės, žibintuvėliai turi irgi gražių prasmių. Pavyzdžiui, man vaizdas, kai kapinėse dega daug žvakių, primena tarsi sumažintą miestą, kur panašiai, kaip ir gyvųjų mieste, vakarais sužimba daug švieselių languose.
Gyva gėlė ir deganti žvakė taip pat gali simbolizuoti ir mus pačius. Mes norime ilgiau pabūti prie kapo, parymoti, tačiau esame riboti, turime pareiti į namus, todėl paliekame ugnelę, gėlę, kurios tarsi pratęsia mūsų buvimą, išreiškia mūsų norą ir viltį būti kartu, bet, žinoma, ne mirties viešpatijoje, o gyvenimo šventėje Danguje. Taip pat Vėlinių kapinės kažkuo panašios į Velyknaktį susibūrusius tikinčiuosius, laikančius rankoje degančią žvakę. Turbūt visi gerai atsimenate, kai pačią švenčiausią metų naktį, švęsdami Jėzaus perėjimą iš mirties į gyvenimą, sueiname į tamsią bažnyčią rankoje laikydami Krikšto žvakę. Širdis tada gieda šlovinimo giesmę Dievui už Jėzaus pergalę, už gyvenimo pergalę. Taigi žvakelės ant kapo tegul mums primena mūsų Krikšto žvakę – tikėjimo į Jėzų šviesą. Ir čia matome gražų sutapimą: degdami žvakelę ant kapo mes prisimename, kaip mirtis buvo nugalėta Jėzaus Kristaus Prisikėlime, dėdami gėlę ant kapo prisimename, kaip mirtis bejėge tapo Marijos Dangun Paėmime. Šią mūsų kapų lankymo „liturgiją“ visuomet teapvainikuoja malda, kuri yra tikrasis gyvybės kvapas kapų tyloje.
Apie gedulo nešiojimą ir kitus ženklus
Žmonės kartais klausia apie gedulo nešiojimą. Mūsų tradicijoje gedulo nešiojimas ateina iš pagoniškų laikų, kai artimieji po savo šeimos nario mirties tikėdavo, kad vėlė klajoja netoli namų ir kalbina savo artimuosius, todėl norėdami, kad vėlė neatpažintų savųjų, jie pakeisdavo savo drabužius kitokiais. Iš to gimė gedulo nešiojimas, kurį priėmė ir tikintys Kristumi žmonės. Tik krikščionims gedulo nešiojimas reikalingas ne dėl vėlių atbaidymo, bet dėl liudijimo, kad mirė šeimos artimasis, todėl gerbiant mirusiojo atminimą dera palaikyti rimtį. Juoda spalva gražiai išreiškia mirtį, nes ji yra žemės, kurioje ilsisi artimojo kūnas, spalva. Tad apsigobti žeme, tai tarsi paliudyti, kad su kito mirtimi mirštu ir aš. Skausmo pagrindas ir yra, kad mums ne tiek gaila mirusiojo, kuriam meldžiame laimingos Amžinybės, kiek gaila savęs, nes su artimojo mirtimi mes netenkame dalies savo gyvenimo. Taigi gedulas tarsi parodo, kad esu sužeistas, netekau dalies savo širdies, bet tuo pačiu mane gydo Jėzus.
Taip pat bažnyčioje per laidotuves ir per Vėlines galima naudoti juodą spalvą, tai vienybės su artimaisiais pareiškimas ir tuo pačiu priminimas, kad turime melstis už sielas, kad sieloms reikia maldos ir jos laukia mūsų pagalbos. Juoda spalva mums primena skaistyklą, kuri lyg juodas šydas dengia sieloms dangaus šviesą ir sukelia begalines susitikimo su Dievu ilgesio kančias. Turime svarbią pareigą bei antgamtinę privilegiją, jog galime maldomis, gerais darbais, šv. Mišių auka sutrumpinti sieloms skaistyklos ilgesį, ir apvalytos nuo nuodėmės sutepties, išsivadavusios iš savimeilės pančių sielos gali įžengti į tobulos meilės gyvenimą.
Bažnyčioje taip pat tiesiamas calūnas arba statomas katafelis su karstu, tačiau greta jo pastatoma Velykų žvakė. Calūnas yra medžiaginė karsto uždanga, tiesiama arba ant karsto, arba ant žemės. Tai panašiai kaip ortodoksai uždengia mirusiojo veidą, nes mirusysis jau nebepriklauso gyviesiems, jis regi Dievą, todėl mes turime žiūrėti į jo veidą, nes jis žiūri į Dievą. Calūno drobe dengiamas karstas reiškia tą patį – mirusysis jau nebepriklauso mums, jis paslėptas po mirties paslapties skraiste, nes kad ir kokie mes būtume protingi ir daug pažengę moksle, tačiau mirtis mums ir toliau išlieka paslaptis. Vėlinių karstas bažnyčioje – gaila, kad primiršta, tačiau graži ir prasminga tradicija. Nesutikčiau su tais, kurie sako, kad tai žmonių bauginimas, tai daugiau yra žmogui naudinga provokacija, nes sukrečia pamačius karstą. Kai Jėzus mirė, saulė užtemo ir žemė drebėjo. Mirtis turi sudrebinti mus, supurtyti mūsų sielos kosmosą, mirtis turi sugriauti patogius vidinio gyvenimo pastatus, kur mes apsigyvename patogiai ir galvojame, kad esame amžini šioje žemelėje, netgi pamirštame Dievą, apsiprantame su tikėjimu, leidžiame savo egoizmui įsiviešpatauti santykyje su kitais žmonėmis. Vėlinių karstas tegul paskatina mus pagalvoti, o kas, jei čia aš guliu arba mano patys artimiausi žmonės? Viešpatie, taip, mes visi laikini… Todėl turime saugoti, gerbti, mylėti vienas kitą. Taip pat dėkoti, kad mirtis Jėzaus mirties dėka nėra paskutinis žodis mūsų būtyje, o ji yra perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą.
Kun. Marius Talutis, punskas.pl
Ačiū.