Gruodžiui įpusėjus ir jam baigiantis, gausu švenčių ir renginių. Pagal bendrąsias taisykles švenčių pavadinimai pradedami didžiąja raide, pvz.: Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trys karaliai. Pažyminiai rašomi mažąja raide, pvz., ramios Kūčios, šventos Kalėdos, linksmi Naujieji metai. Mokyklose ir darželiuose rengiamos šventės vadinamos Kalėdų eglutėmis, o suaugusiųjų šventės – naujametiniais (naujamečiais, Naujųjų metų) vakarais, karnavalais, maskaradais. Šventei pavadinti netinkamas žodis fiesta, nes jis yra neteiktina svetimybė iš ispanų kalbos.Kalėdos – visų mūsų šventė. Džiugu, kad kurį laiką buvęs šiek tiek primirštas atgimė paprotys didžiųjų metinių švenčių proga prisiminti ir pasveikinti artimus ir svarbius žmones, tačiau kiekvieną rašomą sveikinimą reikia pritaikyti konkrečiam asmeniui. Jei nelabai pažįstame patį žmogų, žinome, ką dirba jo vadovaujama įstaiga – sudėtingiau. Vienodi sveikinimai visiems – prastas skonis, ypač tokie, kuriame po Gerb. ant trafaretinės nubrėžtos linijos tiesiog įterpiama sveikinamojo vardo inicialas, pavardė, o toliau – tas pat visiems vienodas tekstas.
Populiarėja trumposios žinutės judriojo ryšio priemonėmis, elektroniniai laiškai ir atvirukai (tik ne atvirutės!).
Nederėtų užmiršti ir buvusios labai populiarios sveikinimo formos – šventinio atviruko, siunčiamo paštu. Toks sveikinimas daug mielesnis, individualesni, šiltesnis, nes gavėjas žino, kad tie prasmingi ir gražūs žodžiai yra skirti tik jam. Galima nusipirkti atvirukų su parengtais ir spaustuvėje sumaketuotais tekstais, tačiau tokie tekstai atsiduoda „valdiška“ spaustuve ir jos dažais, nebeturi tos šilumos, kuri sklinda iš ranka rašyto teksto. Žmogus gali gauti kelis ar net keliolika atvirukų su tokiu pat tekstu. Banalu…
Šiais laikais, kai kone kiekvienuose namuose (jau nekalbant apie įstaigas) yra kompiuteris, tikriausiai mažai kas sveikinimus rašo ranka. Daugelis, neabejoju, naudojasi beribėmis kompiuterių galimybėmis (šriftų, iliustracijų, nuotraukų, piešinių gausybe ir kt.), bet ranka rašyti sveikinimai yra kur kas šiltesni, rodo didesnį dėmesį adresatui.
Pagrindinės kalbos klaidų priežastys yra kelios: kitų kalbų poveikis, tarmių poveikis, žargonas, slengas ar reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Svarbiausias kalbos kultūros ugdymo veiksnys, klaidų užkarda yra norminamoji kalbos kultūros literatūra. Kas ją skaito, joje tikrinasi – gerina savo kalbos kultūrą ir išvengia bent dažnųjų kalbos klaidų. Svarbu yra kalbos etiketas. Jis pataria prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, sveikinant vartoti tradicines, o ne kokias verstines mandagumo formules, ir vartoti jas tinkamai – kur pridera, išlaikant tautinį etiketo savitumą.
Vartodami etiketo formules, neužmirškime, kad vienos – pagarbesnės, iškilmingesnės, skirtos vyresnio amžiaus arba aukštesnės visuomeninės padėties žmonėms, kitos – neutralios, trečios turi familiarumo atspalvį ir vartotinos tik bendraujant su artimais maždaug to paties amžiaus ir visuomeninės padėties žmonėmis. Į tai neatsižvelgę, kalbos etiketą daugiau ar mažiau pažeistume.
Sveikinimo tekstas paprastai pradedamas kreipiniu. Į artimą savo amžiaus ir padėties žmogų švenčių ir kituose sveikinimuose kreipiamės vardu, parinkę šauksmininko formą: Jonai, Broniau, Kęstuti, Nijole, Regina, Rūtele. Kartais, rodydami išskirtinį švelnumą, ir maždaug taip: branguti, -e, kiškuti, katyte. Nepakankamai pagarbiai nuskambės kreipiniu pasirinktas vardo vardininkas, beje, dažniausiai nusiklausytas iš kaimynų slavų: Arūnas, būk laimingas… Skaistė, laikykis! Pakankamai mandagiai gali nuskambėti šauksmininku ištarti kreipiniai pagal žmogaus visuomeninę padėtį, profesiją: vadove, pirmininke, direktoriau, daktare, mokytojau, profesoriau. Tačiau daugelyje kalbų tokiais atvejais įprasta pridėti mandagumo, pagarbos priedėlį. Dabar verčiamės įteisintų slaviškų skolinių šauksmininkais pone, põnia, kartais, kai kreipiamasi į jauną merginą, vaikiną – ir panele, ponaiti. Taigi, rodant pagarbą ar bendraujant oficialiau, sakytina: pone ministre, põnia Balsiene, panele Birute. Į oficialius asmenis patartina kreiptis mandagiai ir santūriai, pvz.: Gerbiamasis Viršininke, Gerbiamoji Mokytoja. Ypač didelę pagarbą rodo kreipinys su prieveiksmiu didžiai, tokiais atvejais vartojamos neįvardžiuotinės būdvardžių formos: Didžiai gerbiamas Pirmininke.
Neretai teiraujamasi, ar didžiąja raide rašyti visus kreipinio žodžius. Nepamirškime, kad didžiosios raidės rodo ir mandagumą, todėl taip rašyti derėtų ne tik pirmą kreipinio žodį, sveikinamo žmogaus vardą, pavardę, bet ir jo pareigas. Sveikinimo pradžioje tikrai netinka trumpinys Gerb.: adresatui tiesiog atrodys, kad paprasčiausiai skubėjote arba nieko nenutuokiate apie etiketą. Po kreipinio geriau dėti šauktuką, o ne kablelį; nors ne klaida ir pastarasis.
Kai sveikiname nepažįstamą arba kokį vyresnio amžiaus, aukštesnės visuomeninės padėties žmogų, vartojame mandagumo įvardį jūs.
Dėkojimą pabrėžiame prieveiksmiais labai (arba labai labai, tik ne labai ir labai) ačiū, labai dėkui. Netinka dėkojimą pabrėžti iš rusų kalbos nusiklausytu būdvardžiu didelis (bolšoje, ogromnoje): didelis ačiū, didelis dėkui. Nesakytina ir nuoširdus ačiū; reikia nuoširdžiai (iš visos širdies) dėkoju arba kitaip. Pasakymai labai dėkoju, esu labai dėkingas, -a yra pakylėti. Jie labiau tinka viešosiose kalbose, oficialesniuose laiškuose. Nemandagu trumpai (be veiksmažodžio) brūkštelėti dėkingas, -a.
Linkėjimai rodo mandagumą, atidumą kitiems, kai tam tikromis progomis žmogui ko nors linkime. Labai reikšmingi ir svarbūs sveikatos, laimės, džiaugsmo linkėjimai, tačiau tai labai bendra, visiems tinkama ir šiek tiek pabodę. Derėtų sugalvoti ką nors originalesnio. Galima ir pašmaikštauti. Nereikėtų piktnaudžiauti poezijos posmeliais, citatomis, bet apskritai sveikinimams tai tinka. Kitaip tariant, geriau trumpai, bet originaliai, sklandžiai ir kūrybiškai. Švenčių ar kitose sveikinimo kalbose sakomi išplėtoti linkėjimai, kuriuos sudaro vienas ar keli sakiniai, tinkantys tam asmeniui ar įstaigai. Vengtini verstiniai arba nelogiški, nevykę linkėjimai.
Neretai vartojamas sveikinimo žodis sveikas, sveiki. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis – artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę! Sveikinimo atvirukus pasirašome pridėdami su pagarba (iškilminga), pagarbiai (trumpiau, paprasčiau) arba Jus gerbiantis, -i.
Dažnai kyla klausimų dėl tos eglutės – yra ji „naujametė“ ar „naujametinė“? Būdvardžio forma naujametinis, (-ė) nelaikoma klaida, tačiau pirmenybė teikiama dėsningesnei formai – naujametis, (-ė): naujametė eglutė, naujametis sveikinimas. Analogiškai traktuotini ir žodžiai kalėdinis (-ė), o tinkamesnis – Kalėdų. Kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, nelaikoma klaida, tačiau pirmenybė teikiama dėsningesnei formai: teiktinesnė kilmininko forma – Kalėdų koncertas, Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos ir pan.
Labai aiškiai pasakyti, kada vartoti kilmininką, kada priesagos -inis, -ė būdvardį, gana sunku. Dažnai tam tikri žodžių Kalėdų, kalėdinis, (-ė) vartojimo atvejai yra subtilūs. Tais atvejais, kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, teiktina kilmininko forma, pvz.: Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos, Kalėdų Senelis, Kalėdų staigmena (geriau nei siurprizas!), Kalėdų atvirukas, Kalėdų koncertas, Kalėdų žaidimas ir pan.
Stilistiniais sumetimais, kai pavadinimams teikiama išskirtinė reikšmė, visus pavadinimo žodžius ir net jų pažyminius galima rašyti didžiosiomis raidėmis, pvz.: Naujieji Metai, Trys Karaliai, Šv. Kalėdos.
Labai paplitę sveikinimai su Kalėdomis, su Naujaisiais metais. Geriau tiktų sveikinti Naujųjų metų proga, linkėti Laimingų, linksmų šv. Kalėdų! Gerų švenčių! Jei nepatinka būdvardis šventas, galima jo ir nevartoti, tačiau jo buvimas ypač sušildo sveikinimą.
Ramaus Kūčių laukimo, linksmų Kalėdų ir laimingų, prasmingų Naujųjų Metų!
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas