Apie Kūčias ir Kalėdas

Gyvenime yra akimirkų, kai kažko labai ilgiesi, norėtum ištraukti tai iš savo sapnų ir stipriai apkabinti. Kai vienos durys užsitrenkia, atsiveria kitos, bet dažnai tenka stovėti…

Jonas Leončikas per 20 metų gyvena Seinuose. Gimė, augo, ūkininkavo savo tėviškėje Klevuose. Jis ilgisi žmonos Magdutės, kuri mirė prieš penkerius metus. Ilgisi praeities, brolio, sesių. Jis vyriausias šeimoje, bet likimas leido ilgiausiai gyventi. Prisimena savo tėvą Praną, kuris per Kūčias visada sėdėdavo stalo gale, buvo šeimos autoritetas. Kūčių dieną drausdavo sunkiai dirbti ir pats laikėsi iki vakaro pasninko, net negerdavo vandens.

kucios3„Anksčiau eidavom apyvoką ir geriau pašerdavom gyvulius, ruošdavomės neeilinei vakarienei. Stebėjom dangų. Kai pasirodydavo žvaigždė, turėdavom sėsti prie Kūčių stalo. Tėvas paimdavo kryžių, pabučiuodavo, persižegnodavo ir duodavo kitiems. Kai kryžiukas pas jį sugrįždavo, visi kalbėdavo maldas „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir Visų šventųjų litaniją. Paskui laužė duonukę ir linkėjo vieni kitiems sveikatos bei sulaukti kitų metų. Valgė tokius sližikus su aguonomis, silkę su svogūnu ir bulvėm, prėskučius su grybukais, salamoką (pjaustyti svogūnai su druska, užpilti vandeniu), spanguolių kisielių, obuoliukų kompotą gėrė.

Po Kūčių stalo staltiese slėpė saują šieno. Iš po staltiesės būdavo traukiami jo stiebai. Ilgas stiebas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Žiūrėdavom į dangų: jei žvaigždėtas, reiškė derlingus metus, dėslias vištas ir kad bus grybų. Smarkus ir stiprus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių ir kriaušių. Jei daug lijo arba snigo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudais.

Sesės eidavo žiūrėti, iš kurios pusės šunys loja – iš tos atkeliaus piršliai. Glėbyje atnešdavo malkos ir dėliojo poromis. Jei porinis skaičius – tai ir metai bus „poriniai“.

Kūčioms nuo seno reikėdavo gaminti 12 valgių – kaip 12 mėnesių per metus ar 12 apaštalų. Bet visaip taikydavosi. Kartais tiek nebūdavo valgių.“

***

Apie Kūčių maistą

  • Avižinis kisielius – auka Dievui.
  •  Maltiniai, gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Juos vėliau pakeitė kūčiukai. Ragai simbolizavo sugrįžtančią Saulę.
  • Barščiai su grybais – valgyta per Kūčias.
  • Mėsa – seniau ji taip pat būdavo valgoma per Kūčias, vėliau išnyko nuo Kūčių stalo.
  • Žuvis pakeitė mėsą. Ypač mėgta lydeka – vaisingumo simbolis.
  • Grucės košė – miežinių kruopų košė, valgyta su aguonų pienu. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.
  • Žirneliai simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Valgydavo juos, kad kitais metais nebūtų ašarų.
  • Kviečiai – skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų.
  • Grūdų mišinys: žirniai, pupos, kviečiai, avižos, simbolizuoja derlingus metus. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų.
  • Medus – šviesos ir sveikatos simbolis.
  • Prėskučiai tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę – meilės vakarienę. Prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką.
  • Žuvis ir silkė yra pasninko valgis: primena apaštalus, kurie buvo žvejai.
  • Spanguolės saugančios nuo priešų.
  • Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.

***

Prie Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje – ramiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius.

Tėvas arba senelis pasakodavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus, apie pagarbą vyresniems žmonėms. Kalbėta apie bites, jų darbštumą, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Iš vaško darytos žvakės, o iš žiedų surinktas medus gydė visą šeimą. Kai yra bičių, tai soduose daugiau obuolių, kriaušių, vyšnių.

Leončikų šeimoje baigę valgyti vakarienę pasimelsdavo už namų mirusius, senelius, prosenelius. Kūčias baigdavo persižegnojimu.

Prieškario ūkininko sodybos neįsivaizduota be bičių avilių. Bitininkauti mokėjo kiekvienas tokio užsiėmimo sumanęs imtis vyras. O sukauptos žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Leončikai taip pat laikė kelis avilius bičių. Po Kūčių vakarienės juos pabelsdavo.

„Ankstų rytą pėsti ar važiuoti – visada rogėmis, nes seniau gilios žiemos buvo, net keliu neįmanoma buvo važiuot, nes jis užpustytas, sulygintas su pakrantėmis, tai kalniukais, laukais kur aukščiau išvažiuodavom bažnyčion į rarotus. Tai tik skamba skambučiai rogėse. Žmonės gausiai važiavo į mišias. Mišios seniau buvo ilgos, sušaldavom, bet labai buvo gera sugrįžt namo ir valgyti pusryčius – dešreles, mamos didelį pyragą.“

(gp), punskas.pl