Antanas Milončius gimė 1914 metų rugsėjo 14 dieną Navinykų kaime, Seivų valsčiuje. Buvo savamokslis, gražiai ir taisyklingai lietuviškai rašė, kūrė eiles. Visą gyvenimą buvo viengungis, šeimos nesukūrė. Gyveno kartu su sese Mare ir jos vyru dūminėje pirkioje. Dažnai vaikščiodavo po žmones norėdamas pabendrauti, paragauti skanesnio kąsnio. Deja, dauguma jį laikė keistuoliu. Ne kartą jam teko išgirsti užgaulių žodžių ir būti išprašytam iš namų. Kas su Antanu bendraudavo, tam jis ne kartą pasakojo apie traumą, kurią išgyveno vaikystėje. Kartą tėvai paliko jį mažą namuose. Nežinia, kas įvyko, bet tuomet sudegė pastatai. Sugrįžęs tėvas labai mušė vaiką. Tas vos gyvas išliko. Kas žino, gal šis įvykis ir nulėmė tolesnį Antano gyvenimą?
Antanas taip pat dažnai kalbėdavo, kaip 1920 m. Lietuvos savanoriai buvo prie jo gimtųjų namų pasistatę patrankas. Su ašarom akyse pasakodavo, kaip jam gaila, kad Lietuvos gynėjai buvo išstumti ir kraštas atiteko Lenkijai. Jis didžiavosi, kad yra lietuvis, nepasidavė bauginimams.
1961 m. A. Milončius pradėjo statyti paminklą iš šio krašto kilusiems savanoriams. Po penkerių metų jis kreipėsi į Vytautą Pečiulį, sugrįžusį iš Kanados pasisvečiuoti, kad šis padėtų baigti statyti. Vytautas Pečiulis, priklausantis šaulių organizacijai išeivijoje, neabejodamas pritarė sumanymui ir pažadėjo padėti. Jis paliko prieškarinio kariuomenės žurnalo „Karys“ rinkinius. Čia buvo paminklų Nepriklausomybės kovoms atminti nuotraukų. Tai iš čia Antanas pasirinko modelį. Žurnalo rinkinius sugrąžino, nes bijojo, kad jie gali būti sunaikinti. Mat Antanas iš valdžios susilaukė daug nemalonumų – kratų, tardymų. Kad paminklas nebūtų įtartinas ir galėtų stovėti, jis nutarė jo viršūnėje uždėti kryžių. Tad paminklas atrodė kaip pakelės kryžius. Centre buvo įrašas „Lietuva tėvynė mūsų“.
Dar nebaigtą paminklą tuometinė valdžia liepė sunaikinti. Antanas neklausė. Tada saugumas daug kartų jį tardė, baugino ir grasino kalėjimu, o vėliau pusei metų į jį pasodino. Ten Antanas vis teisinosi, kad stato tik pakelės kryžių. Pirmąjį įrašą turėjo užtinkuoti, bet kai persekiojimai atslūgo, paminklo kertėje įrašė: „Dieve, globok mus, visus lietuvius, o ypač šaulius ir karius, žuvusius kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1918–1920“.
Kryžius pašventintas 1994 m. birželio 23 d. 13 val. Šventino kun. Virginijus Veprauskas, kuris 1993 m. atvyko iš Lietuvos dirbti Punsko parapijoje. V. Veprauskas perskaitė A. Milončiaus parašytą laišką. Pačio autoriaus tada nebuvo. Prie paminklo susirinko būrelis Navinykų mokyklos mokinių ir jų mokytojai bei keliolika žmonių iš Navinykų, Agurkių, Žvikelių ir Pelelių. Tą dieną pūtė smarkus vėjas ir lijo. Mišios buvo laikomos mokykloje.
Antanas Milončius domėjosi šaulių veikla. Vytautas Pečiulis parvykdamas vis atveždavo jam šaulių organizacijos išleistų knygų. Kai 1986 m. Antanas baigė statyti paminklą, Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje įvertino jo nuopelnus ir apdovanojo Antaną Milončių Šaulių žvaigždės medaliu. Medalio vienoje pusėje buvo šaulių ženklas, kitoje – įrašas „Dirbk ir budėk Lietuvos garbei“. Įdomu, ar šis medalis išliko. Jis turėtų atitekti muziejui su išsamiu paaiškinimu, kam skirtas (tai Vytauto Pečiulio mintis).
Po kiek laiko kryžius pradėjo nykti. 2008 m. mokytojas Jurgis Valinčius, gimęs Navinykų kaime, su savo anūku Tomu Marcinkevičiumi, remiamas Vytauto Pečiulio, atnaujino kryžių ir paliko kaimo gyventojams prižiūrėti.
Kai Lietuva kilo nepriklausomam gyvenimui, po sausio 13-osios nakties, kurią skambėjo Punsko bažnyčios varpai, mūsų krašto lietuviai rinkosi aikštėje prie šventovės, nes žinojo, kas naktį įvyko Vilniuje. Su visais buvo ir Antanas Milončius, ir kartu skandavo: „Lie-tu-va, Lie-tu-va…“ Antanas visada dalyvaudavo atlaiduose, sąskrydžiuose, koncertuose – buvo visur ten, kur skleidės lietuvybė.
Kai būdama gal III klasės mokinukė lankiausi pas tetą Punske, susitikau savo kaimietį Antaną. Jis paklausė manęs, ar esu buvusi Juozo Vainos muziejuje. Aš tada išvis nežinojau, kas yra muziejus, tad sutikau, kad jis mane nuvestų. Man tai buvo didelis išgyvenimas – užlipti paslaptingais laiptais į patalpą, pilną senienų. Mokytojas Juozas iš lėto ėmė daiktus ir apie kiekvieną pasakojo. Aš negalėjau atsiklausyti. Nuo to laiko, kai tik paaugau, kur beišvykdavau, vis susieškodavau muziejų, kad jį aplankyčiau.
Antanas mirė sulaukęs gilios senatvės, 1998 metų sausio 20 dieną. Šeimos nepaliko, nes buvo nevedęs. Sulaukė Nepriklausomos Lietuvos, apie kurią svajojo. Jį priglaudė lietuviška Punsko žemė. Antkapiu pasirūpino Vytautas Pečiulis.
Įdomu, kad man pradėjus rinkti žinias apie Antaną Milončių, mano dėdė Justinas susapnavo, kad Antanas mus aplankė. Dėdė nieko nežinojo apie mano darbą. Šiemet sukaks 100-osios Antano gimimo metinės, jis mirė prieš 16 metų šio mėnesio 20 d., prieš 13 metų sausio 13 d. prie bažnyčios aikštėje skandavo „Lie-tu-va, Lie-tu-va…“, šiandieną pašauktas – vėl apsilanko pas mus. Ką jis mums nori pasakyti?
Antano Milončiaus svajonė buvo išspausdinti „Aušros“ puslapiuose savo eilėraščius. Jam mirus du eilėraščiai buvo išspausdinti 1998 metų „Aušros“ 2 numeryje.
Lietuvos karys
Gali netikėti
Ir visaip kalbėti.
Mus tegal žavėti
Tik viena garbė.
Gint Suvalkų kraštą,
Būt narsiu kariu,
Nors tektų už laisvę
Kur šlaite nukrist.
Neišgąsdins kulkos,
Blykčioją žaibai.
Visas mūsų pulkas
Kausis įstabiai.
Galit netikėti
Ir vadint bailiais.
Mums ginklai nulieti
Nuo delnų įkais.
Lietuvaitė
Mūs lietuvaitė –
Darbšti mergaitė.
Ravi ir sėja,
Ir siuvinėja.
Kiemelį šluoja,
Puikiai dainuoja
Dainelę graudžią,
Verpia ir audžia.
Ta mūs sesytė –
Skaisti aušrytė.
Širdį ramina,
Tautą dabina.
O mylimoji,
Gyvenk, sveikoji,
Metus ilgiausius
Ir laimingiausius.
M. Malinauskienė, punskas.pl