Sakoma, kad nevertėtų tikėti prietarais ar sapnais, jei esi tikintis, lankaisi bažnyčioje mišiose. Bet juk kartais jie praneša apie atsėlinančią negandą. Ar nevertėtų sustoti, susimąstyti ir laiku reaguoti?
Kažkada platinti straipsniai apie JAV slaugos namuose apsigyvenusį katiną Oskarą, kuris nujausdavo pacientų mirtį. Ar tikrai gyvūnai turi antgamtinių gebėjimų ir yra mirties pranašai, geba pajusti energijos požiūriu blogas vietas? Ar visa tai tik atsitiktiniai sutapimai?..
Štai televizijos laidoje buvo rodoma, kaip žvėrys traukėsi anksčiau už žmones, nujausdami grėsmę. Daug poilsiautojų žuvo, nes žmonės tik vėliau nustatė, jog toje vietoje būsiąs potvynis. Sakoma, kad žvėrys turi gerai išvystytą šeštąjį pojūtį.
Magijos žinovo Leopoldo Malinausko teigimu, „geriausiai mirtį nuspėja arkliai, šunys ir katės, nes turi ypač išlavintą šeštąjį pojūtį. Arkliai geba matyti energinius darinius, populiariai vadinamus mirusių žmonių vėlėmis. O šios dažniausiai prie namų pasirodo tada, kai kažkas ruošiasi išeiti anapilin“. Pasak L. Malinausko, mūsų gyvenimas nufilmuotas iš anksto: nors daug ką savo pastangomis galime keisti, tačiau mirties ir gimimo datos – ne.
Seniau žmonės dažnai važinėjo vežimais ir pastebėdavo, kad arkliai nei iš šio, nei iš to pasibaido tuščiose kryžkelėse. Seneliai sakydavo, kad vaidenosi tai ten, tai ten… Anot magijos specialistų, taip gali nutikti todėl, kad tokiose vietose dažnai būna energinių darinių, vadinamų mirusių žmonių dvasiomis, sankaupų. Vadinamieji vaiduokliai skleidžia tam tikras energines vibracijas ir šaltį. Tai pajutę arkliai, be abejo, sunerimsta ir baidosi.
Arklius gerbta ir mylėta, iš kartos į kartą perduodant ir tikėjimus, ir žinias, kaip elgtis su šiais gyvuliais. Pavyzdžiui, pamačius baltą arklį – tikima sėkme, laime. Mūsų seneliai, tėvai visada labai gerbė arklius. Sakydavo: koks jis lietuvis, jei neturi arklio. Bet laikai keičiasi, ir kaimuose jau tik kur ne kur pamatysi šį gyvulį. Žirgai apdainuoti dainose. Arkliui nudvėsus kaip ir apie žmogų sakydavo „mirė“. Arkliai turi geriau išvystytą klausą ir uoslę nei žmogus. Be to, pasižymi ypač gera skonio jusle: niekada neės sugedusių grūdų, nuodingų augalų, negers užteršto vandens. Šie keturkojai puikiai skiria ne tik žmogaus balsą, bet ir intonaciją, o užuodžia ne tik uosle, bet, kaip sakoma, visu kūnu, t. y. šeštuoju pojūčiu.
Katės nuspėja, kur vandens srovės (ten geriau nestatyti lovos), priglunda prie nesveikos žmogaus kūno dalies. Tikėta, kad nujaučia ir mirtį. Nuo seno gyvas prietaras, kad jei šie keturkojai nesitraukia nuo ligonio lovos, lauk blogiausio. Katės iš prigimties turi ypatingų gebėjimų. Anot magijos žinovo Leopoldo Malinausko, šie gyvūnai ne tiek nujaučia, kiek mato astralinius darinius.
Senovės Egipte katės garbintos. Yra posakis: „Šuo – laimei, katė – nelaimei“. Daugiausia prietarų susiję su juoda kate. Jei kelią perbėga juoda katė, lauk bėdos ar nelaimės. Jau geriau grįžti namo… Bet patariama triskart spjauti per kairįjį petį, ir nelaimės išvengsime, galėsim toliau drąsiai važiuoti ar eiti.
Senovėje kačių neleista nei prie būsimųjų mamų, nei prie naujagimių. Tikėta, kad jos gali prišaukti nelaimę. Buvo sakoma: jei mylimas katinėlis išeina iš namų ir negrįžta, šeimą užklups nesėkmės, o jei atklysta koks kačiukas – namams laimė.
Pelėdos ūbavimas vakarais kieme ar sode pranašauja namams artimą mirtį. Mama sakydavo, kad prieš mirtį kaimynų šuo kaukia, staugia kelinta naktis ir neduoda miegot. Ar šuo gali jausti dvasias?
Anot L. Malinausko, „šunys turi šeštąjį pojūtį. Pačių astralinių darinių jie nemato, bet geba juos užuosti, pajunta nuo kūno atsiskiriančią vėlę. Kitoks, nepažįstamas kvapas juos baugina, todėl keturkojai pradeda blaškytis, staugti, stengiasi iš tos vietos ištrūkti“.
Senovėje buvo tikima, kad šuo staugimu ir kaukimu nubaido giltinę. Mokslininkai teigia, kad „šeštasis pojūtis čia niekuo dėtas. Paprasčiausiai šunys turi puikiai išlavintą uoslę ir sunerimsta pajutę pasikeitusį šeimininko kvapą. Sunkūs ligoniai dažnai patys nujaučia mirtį. Be abejo, tai kelia baimę, kuri skatina organizme išsiskirti tam tikrus hormonus, kuriuos augintinis ir užuodžia. Jau ne naujiena, kad apmokyti šunys iš kvapo atskiria net onkologinius ligonius“.
Šunys, kitaip nei katės, mėgsta ilsėtis tose vietose, kur srūva teigiama energija. Toje vietoje galima drąsiai statyti lovą – bus geras miegas ir poilsis. Šunys, kaip ir žuvys, paukščiai, katės, žiurkės, geba nujausti ir įvairius gamtos kataklizmus (audrą, žemės drebėjimą, potvynį). Daugelis gyvūnų turi ne tik puikiai išlavintą klausą, regą ar uoslę, bet ir kitus pojūčius, geba justi elektromagnetines bangas.
Genutė Pakutkienė, punskas.pl