Užsienyje augantiems vaikams lietuvių kalba jau yra tik „naminė“, o ne gimtoji kalba. Taip pat nelabai naudinga kalba. Seniai seniai, skaitydama emigrantų literatūrą, niekaip negalėjau patikėti, kad kas nors gali užmiršti gimtąją kalbą. „Kaip tai įmanoma, netikiu!“ – šūkčiojau ir purčiau galvą. Dabar jau žinau, kaip: lėtai ir pamažu.
Vieną dieną keletą minučių niekaip negalėjau prisiminti, kaip paraginti vaiką man perduoti kamuolį. „Pavoliok, pastatyk… PARIDENK!“. Kitą kartą ilgokai kvailai spoksojau į cukiniją su baklažanu, negalėdama prisiminti jų lietuviškų vardų. Dar kitą kartą, ką tik, turėjau internete pasitikrinti tiesioginės kalbos skyrybos taisykles, nes kabutės viršuje ir apačioje atrodo keistai. Ir tai tik kelerių metų nekalbėjimo lietuviškai kasdien rezultatas. Anksčiau, seniai seniai, purkštavau, kaip kas nors gali būti Amerikos lietuviu. Arba tu lietuvis, arba ne. Dabar žinau: kokios nors vietovės lietuviu tapti galima, ir gana greitai. Jau pažįstu ne vieną Anglijos lietuvį. Toks, paklaustas, iš kur, atsako, kad iš, pvz., Dagenhamo (Londono rajonas). Ir ne iš išdidumo ar Lietuvos nemėgimo: jei kur nors gyveni dešimtmetį, pradedi apie tą vietą galvoti kaip apie savo namus. Kasmet į Vilnių studijuoti sugužantiems studentams iš kitų miestų „tapimas“ vilniečiu turėtų būti pažįstamas procesas. Sąvoka „gimtoji kalba“ ne gimtinės aplinkoje įgauna kitą prasmę. Gal anglai bus teisingiau supratę pirmosios kalbos esmę gimtąją kalbą vadindami motinos kalba (angl. „mother tongue“). Daugeliui užsienyje gyvenančių vaikų lietuvių kalba jau yra tik tėvų, nebe gimtoji kalba. Nemažai tokių vaikų lietuviškai kalba su savo augimo šalies akcentu, yra ir visai lietuviškai nebekalbančių.
Penkiolikmetė Luka – netipiškas pavyzdys: Anglijoje ji gyvena dešimtmetį, o lietuviškai kalba puikiai.
„Man lietuvių kalba nelabai naudinga, lietuviškai kalbu tik su šeima“, – sako ji. „Man svarbu, kad moku ir galiu kalbėti lietuviškai. Daug žmonių išvažiuoja, daug vaikų nebemoka, bet juk reikia, kad kalba išliktų“, – sako Luka, tačiau netrukus priduria: „Su broliu ir sese kartais kalbu angliškai – taip visiems lengviau“.
Geroji naujiena yra ta, kad emigracijoje augę vaikai dabar bus bent jau dvikalbiai. Emigrantų daug: Lietuvos statistikos duomenimis, pernai emigravo 38 800 Lietuvos gyventojų, o nuo 2001 m. apie 510 380 arba maždaug septintadalis Lietuvos gyventojų.
Be to, mišrių santuokų taip pat daugėja: paskutiniais statistikos duomenimis, apie 15 proc. Lietuvoje registruotų santuokų yra mišrios. Taigi galima drąsiai sakyti, kad didelė dalis mūsų tautiečių vienu ar kitu gyvenimo metu gyveno ir dirbo užsienyje, nemaža dalis tebegyvena. Lietuvių kalbos tapimas tik „namudine“ kalba didelei lietuvių daliai reiškia, kad tėvai turi aktyviai skatinti vaikus vartoti savo kalbą. Net neabejoju, kad gana greitai lietuvių kalbos mokėjimas tarp emigrantų vaikų taps vienu gero tėvų auklėjimo požymiu.
Ar lengva kasdien kartoti tas pačias nuobodžias frazes dviem kalbomis? Ne. Ar to imtis verta? Manau, kad taip, nors lietuvių kalbos naudingumas nelietuviškame pasaulyje yra abejotinas. Yra dar vienas, visai nepatriotinis argumentas už: daugmaž įrodyta, kad dvikalbiai vaikai yra sumanesni už vienkalbius. (Plačiau paskaityti galite čia ir čia.) Daugmaž, nes sumanumas – plati sąvoka. Turima galvoje geresnė atmintis, greitesnis protavimas, efektyviau sprendžiamos problemos ir konfliktai. Dar viena geroji naujiena ta, kad tik kasdien nekalbėdama lietuviškai supratau, kokia svarbi man yra gimtoji kalba. Nors kartais negaliu teisingai išreikšti minčių nei viena kalba ir negaliu atsakyti, kokia kalba sapnuoju.
Pabaigoje. Dar vienas nutikimas iš Londono lietuvių gyvenimo. Samdytu autobusiuku važiavome į šaudymo iš lanko varžybas su grupele paauglių iš vietinio laisvalaikio centro. Paaugliai pastebėjo, kad vieno iš bendraamžių akcentas gana neįprastas. „I am Lithuanian, in’it“, – ypač taisyklingu rytų Londono dialektu atrėžė paauglys. „In’it“ versčiau kaip „nu“ arba „ane“.
Jurgita Meškauskaitė, http://www.pazinkeuropa.lt/