Štai ką papasakojo Marijona Petruškevičiūtė-Klimasarienė, gimusi 1919 m. gruodžio 8 d. Dusnyčioje.
Dar vaikai nemato vargo. Tegu jo velyk ir nemato, alia kap kadu tai prisiduotų, kad nebūtų dzyki. Oi, sunku ir biedna buvo nuog mažumės, kap raikėj aic pas kitus. Aršausia buvo pas bagotus tarnauc. Negerbė, šuniu gerau davė negu svecimam vaiku. Ne vienam teko nuryc daug karcų ir sūrų ašarų. Sako, Dzievas davis ašaras dėl širdzies nuraminimo, alia kode jų nepadaris saldzų?.. Žagaruosa, žinau, pas vienų vaikai nusilpo, ba cik lapienį jiem virė. Cik su marškinukais nabagai tais pacais nuo ankscyvo pavasaro…
Pašarvotas kūdikis
Paci dzyvinuos, kap ciej vaikai nesirgo, augo. Alia katris turėjo augc, tai ir augo, o katris slobnesnis – tai ir mirė. O kap žmonės seniau nepatrocino akių šviesos?.. Gi visais vakarais prie inžiebtos balanos, lempos, liktarnos. Būdavo, priskaldo balanų ir dzovina an pečo. Išdziovytos balanos ciko ir prakūrc, ir žibinimu vakarais. O tadu degtukai brangūs buvo, tai vyrai sumisno, kap užkūrc ugnį. Vyrai turėjo tokius skiltuvus, tai an citnago uždeda pulvero – tokios minkštos medžagos, prideda skiltuvų prie balanukės, zulina ir puca, dūmai, dūmai, ir užsikura. Daug darė, lipdė durpių, tai pridzovina žiemai ir tep kūrina. Jos per nakcį rusia, neužgysta – tai ryti yra žarjų. O tom žarjom tai dalinosi ir su kaimynais, kap ir duonos raugu. Jau, žūrėk, ateina pro rytų kaimynas pasiskolyc žarjų (ba jei vėjuota ir neuždeda nakcu durpės in pečų, gali išsikūryc ir ryti nei vienos nelieka žarjos).
Da sau primislydavo visokių dalykų, kad cik palangvėtų darbai, kap ir razginės šaudam ar šienu nešcie iš kluono tvartan gyvuliam, arba kad ir neščai – an pecų užsidedzi, pakabini an galų viedrus ir neši. Šulniai toki, kad vandenį išsuki arba ištrauki an volo, arba užkabinis ištrauki an žuravio – ca kap nusižūrėjį būtų nuo paukščo, kap tus gera vandenį, tai pasilankia in vienų pusį, pagera ir acisvera atgal.
Tarbų nebuvo, tai klumokucin insiriša ir nešasi.
Dusnyčios kaimo jaunimas ir vyresnieji su Jurgiu Skripka
O kap skalavo seniau? Tai peržiem priranka purvinų marškinių, paklodių, priverda vandenio, išsijoja pelanus nuo iškūrytų beržinių daugiausia malkų, užpila pelanus vandeniu, balijon inmerkia in tokį šarmų, kų turi skalbc. Per tris dzienas kovan skalauta. Pirmiausia balijose su virtu vandeniu ir šaltu iš šulnio. Paskui kap būna an Alno žuvavimas, ištraukia žvejai valkštį, tėvas kinko arklį, paimam skalbinius, kultuvį. Ir skalauni prie aketės, išverci an kito šono ir vėl muši kultuvi, pavilgai vandenin ir su muilu, katro buvo dzideli šmotai, ir velėji. Užaina už nagų, tai graicau kiši rankas vandenin – tai negrumba pirštai. Tėvas grįžta ir paima jau išplautas, išgrįžtas skaras dzauc namo.
Muilas buvo margos spalvos, dzideli šmotai. O darė tep: kap paskerdza meitėlį, nuimtus taukus sudeda puodan, indeda tam tyča nupirkto akmenio ir verda su tuom akmeniu. Nukoša ir supila in paruoštas medzines skrynukes. Sustengsta, supjausto šmotais, dzovina ir skalbia, skalauna. Va kap užėj vokiečai, tai iš Lazdzijų parsinešdavom muilo, o ir jiej davinėjo an kortukių.
Mano mama Raudonavičūtė iš Žagarų paėj nebi iš bagotų, tai mus inrėdo su sasari. Tai mus kvolino žmonės, sakė: „Ana va Liudvisios mergšės tai ir inrėdzytos: pūstos bliuskutės ir juodzi andarokucai. Ot gražai pasrėdį.“ Oi, buvo biednų, kad neturėj ko valgyc arba ko puodan indėc. Mes gaudzinėjom iš Amerikos ir pinigų, ir skarų, tai buvo dzidelis palangvinimas.
Kap man buvo 17 metų, tėvas rudenį dengė stubų, persišaldė, apsirgo ir numirė. Mama ne tep graita apsižanijo. Išaj už Antanavičo ir su juom turėj sūnų. Tai mūs brolis, cik kito tėvo.
Tėvas buvo 13 metų jaunesnis už mamų, alia biednesnis ir žamės mažau turėj. Mama audė, tėvas negirtuokliau. Jis net tris sykius Ameriki buvo. Grįžis nuspirko mėlynų važį ir tokiu gražu važu važinėj. Kap žiemon, tai po kaimų su zvanais, tai an Galadusio, vadzyto Dusia. Da pirko arfų, brikelį an resorų, išilginį – tai daug dzaugsmo ir langviau buvo. Ir sau, ir kaimynai skolinosi.
Mama vis sakė, kad niekadu neraikia kitam pavydėc, ba žmogus kap medzis. O argi medzai pavydzi vienas kitam?.. Auga kožnas sau, savo lapus augina, numeta, kap raikia, oša. Ir medzam nerūpi, katris labiau pacinka Dzievu…
Storojomės, su sasari ėjom uždarbiauc in Dusnyčos arba Krasnagrūdo dvarų. O mama daugiau prie namų. Anyta mamų mylėj, sakė: „Ot kvacki marci“.
Kol tėvas gyveno, tai su mamu utarnykais važinėj in Sainus in turgų. Mes su močuti laukiam. Jau kap parveža silkių šmalcuvkių (jos brangiai kainavo – po 10 grošų viena buvo), tai baisus balius.
Tėvo nematiau gyvenimi gyrto. Va kap ateina jo sasuoj Kundzeliauskienė su savo žmogum, tai visi aina žūrėc, kap javai auga, žūrėj in upį žuvų. Tai sumisna parūkyc, laikrašcio atplėša, in jį insuka parėjį. Papirosai brangūs buvo, tai susideda dviese ir nusperka pokucį, katris kainavo net 50 grošų. Tai pasidalina pusiau. An zolagų augo drabnais lapukais toki geltoni barkūnai, tai sumaišo tabokų su tom sudziovytom, sutrintom žolukėm, suvynioja in popierukų ir rūko.
Mano mama labai linus mync mylėjo, aic in talkas. Ir audė, tai audė. Pavasarin, kap saulėta, išverda puodų linų sėmenų, užpila tuoj kliju tolkas siūlų ir išnešus laukan stalų tep muša in stalų, paėmus tolkų, muša, kad cik siūlas būtų slidus.
Močutė virė valgyc. Ji tai prie puodų. Stovėjo pečai. Duonų kepė ir viskų gamino – viskų pečun. Alia kap pastatė koklinį mašinų, tai jau nuo tadu mama an jos virė pietus.
Mano dziedulis numirė, kap turėjau 14 metų. Mama Liudvisia mirė, kap turėj 86 metus.
Iš mamos išmokau verpc, ausc, verc nycuosa. Kap in laukų raikėj aic, tai mani tėvas ėmė, mama vis stovuosa.
Visur seniau sėjo linus, darė pircis, per 20 dzienų raikėj aic mync, kol užsidzyrbi darbinykų. Kap išminam kožna su savo linais, raikia išbraukc, sušukuoc, pakulas iškrėsc, linus susukc žąsukėm ir verpc. Stubų iššluoja nuo pakulų – katras neša in tvartų kloc arba an stubos pylė apšyldzyc lubom. Kap išsitvarkom, švaru – verpiam. Tai lakiam in talkas, kad nebūtų nuobodu.
Mažai raikėjo ganyc, tai nuo tadu išmokau su šidelku. Insidedu kišanėn kamuolį siūlo ir mezgu sau an krantuko, kol gyvuliai negyliuoja. Paskui sumisno moterys apmegzdzinėc austus abrūsus. Tai acimenu – Slavėnų mama, kap ruošė kraicį dukterai, ką už Samulevičo laido, buvo pas mani užsakius apmegzc šašis abrūsus. Tai ot moteris neskūpi, ciek gerai sumokėjo ir da siūlo nupirko.
Buvo gerų dzienų, alia ir tep, kad ne visadu duonos buvo. Cukro nebuvo, ajom skolycis pas žydų. Kraicį mama ruošė dukterai kožnai, alia buvo, kad ir pacos mergos sau susiruoša kuperį, priaudusios ricimus audeklo. Namų darbo skryniosa buvo savo darbo ricimai an patalų, paduškų. Kap aš žanijaus, tai su sasari pasidalinom divonais, abrūsais, audeklais. Ji, Anelė, jaunesnė ir ankscau žanijosi – su Miku Skripku, irgi iš savo kaimo, tai jai užlaidau pusė kuparo. Paskui jau audeklo buvo pirkc Sainuosa an metrų, tai turėjau, alia kap apsižanijau, išėjau in biednystų, tai išpardaviau ir audeklus, ir divonus. Da kiek turėjau iki dar abrūsų, tai išdalinau anūkėm. Mažu ne madoj, alia tegu turi an atminties nuo močutės. Yra da likis divonas – parinkcinis, gražus. Tai sakau: kap numirsiu, bus an sienos pakabyc, ba kap seniau tai visur kabino.
In bažnyčų su kelnėm ar vienplaukės nėjom, ba kunigas barė. Tokias sanas kunigas Dvaranauskas labai cikrino – matė ir rėkė, jei ne tep. Močutės sasuoj buvo Ameriki, tai mumiem siuntė prūsinukes ir kitas skaras. Sykį sasuoj susidarė anduliacijų, tai iš klausyklos kap užsižūrėj kunigas, tai acistojis šaukė: „Vykit vilkų iš bažnyčos“. Ba kad ir vienplaukė, ir da suktais plaukais.
Skarukių parveždavo ir iš Prūsijos. Prūsinukė kainau 5 litai – brangios buvo. O iš Lietuvos – vilnonių skarukių. Mano mama turėj net ailukį, o sanesnė Kupscienė ir Drūcienė turėj austus andarokus su ilgais kišaniais, tai kap kur kokia vesailia – pasiima in tuos kišanius kokio valgio vaikam. Kelnių nei galvoj katrai, da už mano mergystės nenešoj, aš irgi ne. Cik undarokai ilgi arba trumpi. Aršausia, kap rugius raikėj griebc. Suraižo kojas, kraujas bėga, peršci.
Žydai buvo geri. Seniau daug biednų buvo, o ca visur ir kaimi žydų daugumas buvo, ir net dvarų turėj. Mūs Dusnyčoj tai aj žmonės pas žydų Šmulkį, katris skolino. Dvari buvo Redakas žydas, katris prie agurkų samdėsi ravėc, kapliuoc. Žmonės gaudavo agurkų už darbų. Jų prisinokinį pacys ir sau pasisodzino. Tokia buvo agurkų, o vėliau ir pamidorų pradza – iš dvaro.
Jis laikė ir karves. Duodavo valgyc. Teisingas buvo, ba mūs žmonių irgi visokių buvo. Ir tokių, kad bagotas išnaudoja biednų net per daug. Redakas turėjo du sūnus: vienas liko Dusnyčoj, kitas Grodni.
Dusnyčioje jaunimas su kunigu Jurgiu Maceku po tikybos pamokų
Kalvis Dusnyčoj kaustė arklius, noragus darė. Menkai gyveno. Nuvežam kūlalių jam, tai apsidzaugia. O Rubinavičus turėjo ir žamės daug, ir dvarų dzidelį, tai pas jį teko dzyrbc. Gerai mokėjo. O Krasnagrūdi tai prascau mokėjo. Ty laikė šunis, buvo tarnas.
Žydus matėm, kap jiej meldėsi. Cik vyrai. Susranka 10 vyrų, kap ateina šaštadienis. Žvakį jiem turėj žiebc kokia merga, ba skaitėsi – jiem šventa, nevalia dzyrbc. Dziesiencioreku sukė an rankos, devėjo kamzulį su prendzliais. Laikė žydai ancis, žąsis, vištas, avis, o kiaulienos nenaudojo. Riebumų dėjo in kukulių vidurį. Kap iškepa ar išverda, tai išsilaidza ir gardu – apbėga.
Žmonėm raikėj grošo, o jo nebuvo iš kur paimc. Pirko juodų druskų, bile pigiau. Parnešį išlaidza su vamdeniu, kap nusėda – pieskas išmeta, o vanduoj išgaravis palieka grynų druskų.
Sainuosa ir buvo biednų žmonių. Kap ateina šabas – sudeda ir visus pavaišina pyragu. Žydai vis ciek buvo gerasni. Tai ne pas mus: kap biednas, tai galų gauk. Buvo jų ir kraučai Sainuos. Tai nuveinam žiemų susišylc pas žydaukiūtes.
Ridkė, Rokė, Tolius, Berkus, Ziskė, Feigelė, kalvis Kaušenelė, o dvari Mulkė, Abelis – su jais ėjom in mokyklų. Su Berku lošau: aš buvau aniuolas Gabrielius, o jis Erodas. Alia cik vaidinimuose sakė apie Jėzų, o tep tai ne. Sykiu in šokius ajom.
Per karų nabagai žydai in Lazdzijus išbėgo, kap turėj ca užaic vokieciai. Žydai išaidami kų galėj, tų pasėmė. Turėj savo karčamų, kepyklų, kalvį. O paskui tep bėgo, kas spėjo, in Rosijų ar Amerikų. Daug laikėsi Lazdzijuose. Suveidzinėjom, supirkinėjo markes, tai da arbatos padaro. Paskui už dratų juos matiau. Vaikucai žūro… Daviau duonos, saldainių. Paskui daug jų matiau, kap ėjau in Giraitėlius, kur močutė gyveno – kap pacys kasė grabes. Iškasė grabį ir iššaudė juos Katkiškėj prie Lazdzijų. Ziskė irgi stovėjo. Da jis bernu buvo, kap išėjo in Lazdzijus. Jo moteris pagimdius buvo vaikelį, tai jų atvedė, atnešė ir jį iš ligoninės, ir visus tris sušaudė. Baisus daiktas. Dabar toj vietoj užaugį beržai.
E. Pakutkienė, punskas.pl