Užakęs Dusnyčios ežeriukas

Kur Krasnagrūdos dvaro laukai, senovėje buvęs Dusnyčios ežeriukas. Jo pavadinimas neišlikęs, bet jį buvus byloja pelkėta vieta. Kur giliau – dar ir vanduo telkšo.

Ona Dapkevičiūtė pamena Stabingyje gyvenusias ruses moteris, kurios čia atvykdavo pasirinkti dėlių ir sėkmingai ne vieną išgydė. Tarp išgydytų buvo ir pati Ona. Mat jaunystėje jos visas kūnas buvo nusėtas votimis. Apie tas dėles žino ir jaunesnės kartos, ir dabartinis šių balų (kur buvęs ežeriukas) savininkas Algis Macukonis. Jo netolimas vyresnio amžiaus kaimynas Vitas Vižlenskas pamena, o kitas kaimynas Vitas Skripka sako tėvą a. a. Jurgį Skripką pasakojus, kaip jie turėjo laivelius ir irstėsi po šį ežerą, gaudė žuvis. Dusnyčios ežeriukas tęsėsi nuo Pinkevičių laukų per Paškevičių (kur dabar Algis Macukonis gyvena) ir siekė Jurgio Skripkos (dabar jo sūnaus Vito) laukus.

Apie 1970 m. melioruojant tuometinis Dusnyčios seniūnas Juozas Dabulis, prašomas kaimo žmonių, nesutiko, kad iš to ežeriuko būtų nuleistas vanduo. Sakė: „Nesucinkam, ba kap ca liksim be vandenio“. Tačiau ilgainiui vanduo ir taip nutekėjo, ir ežeriukas užako, apaugo žilvičiais, gluosniais ir blindėm, kurios nuo rudens per žiemą puošiasi gražiais baltais pūkais tarsi vilnos kuokštais. Tai įdomus senovinis augalas.

Dusnyčios ežeriukas tapęs pelke. Nukritę lapai didina durpingumą. Atskirtas aukštu šlaitu. Kaip sakė gyventojai, tai ledyno padarinys: jo sustumti aukšti, statūs pylimai – kalneliai, panašūs į mažus piliakalnius.

Štai ką dar papasakojo Algis Macukonis:

– Ties viduriu Dusnyčios ežeriuko, už aukšto pylimo, skiriančio laukus nuo šio vandens telkinio, gyveno Paškevičiai. Tai tiek darbštus tas žmogelis buvo, kad sumanė perkasti vieną kalnelį. Iškasė po ilgo laiko tokį tunelį, perėjimą iki to vandens. Pasiima kasdien kastuvą, karučius ir taip kasė, tai kasė žemę iš tos kalvos, ir vežė, pylė ant keliuko. Žmonės matydami vieni šaipėsi, kiti gailėjo ir užjautė sakydami: „Kiba už kokius griekus jis tep kasa ir kasa, ir žanklo nėr…“

Vėliau tą darbą tęsė nauji šeimininkai Macukoniai. Jie pirko tą ūkelį ir jau su traktoriumi ir geresne technika iškasė perėjimą, nustumdė ir nusitiesė keliuką ežeriuko viduriu. Ir tas keliukas iki dabar jungia nutolusias žemes.

Vitas Vižlenskas pamena, kad to ežerėlio dumblinam pakrašty laikėsi dėlės, kurias rinko rusės sentikės iš Stabingio. Moterys jomis labai gerai pagydydavo žmones.

Dusnyčios kaimo seniūnai buvo: Juozas Dabulis, Jonas Petruškevičius, ilgiausiai, 30 metų, Jurgis Skripka, po jo – Vladas Klimasara (iki dabar).

Pokariu Dusnyčios kaimas priklausė Krasnavo valsčiui. Buvo paskaičiuota, kiek nuo vieno hektaro reikia privežti ant kelių akmenų, žvyro, išlyginti ratų išmuštų duobių, žiemą nukasti sniego (tai vadinta šarvarku). Vitas Skripka sako, kad jo tėvas Jurgis žiemą tai tiesiai per Galadusio ežerą vežimu vežė akmenis Krasnavo valsčiaus link. Nuvežęs sudeda metrais, ateina prižiūrėtojas, sumatuoja ir pasako, ar jau pakaks.

Nedidukas Dusnyčios kaimas visad buvo vieningas. Ar degtukų, ar duonos prireikia, tai ėjo vieni pas kitus skolintis. Ir skerstuvių nešė. Net vieni su kitais ir tuokėsi, neieškojo kituose kaimuose.

– Mūs kaime tai visi giminės. Vieni su kitais tuokėsi ir visi pasidarė giminės. Tik ne per seniai iš kitur atvyko ir marčių, ir žentų, – pasakoja Vitas Skripka.

Vitas Vižlenskas, gimęs 1929 m., gyvenantis Krasnagrūdos kaime, pamena:

– Parceliavus dvarą, tėvui skirta nedaug žemės – 12 hektarų atrėžta iš dvaro laukų. Už jų matosi krūmais apaugę durpynai. Ten kažkada kastos durpės. Tai buvusios dvaro durpinės.

Vitui taip pat teko kasti ir imti durpes, ir kitus darbus dirbti.

Palaidojo žmoną, vaikai sukūrė šeimas Seinuose. Pasiliko kaip medis saugoti gimtinę. Jam viskas artima, viskas sava. Jis moka tuo džiaugtis. Ir dabar stovi ta pati medinė senovinė trobelė su kokline krosnimi. Šilta, jauku. Krosnį lipdė Milončis iš Vidugirių. Kieme molinis tvartelis, kurį statė Vito žmonos brolis Stasys Koncevičius iš Alnų, nedidukas kluonelis. Nuo seno buvo sakoma: jei tvartas ir kluonas maži, tai ir žemės nedaug. Kaimynystėje stovi akmeninis kryžius, kurį statė Jonas Čeropskas iš Krasnagrūdos kaimo.

Vitas pamena savo mokytoją Teresę Eselienę. Ji gyveno ir mokė Krasnagrūdos mokykloje. Mokėjo lietuviškai.

– Su ja dainavom ir vaidinom, – sako.

Vitas mėgo dainuoti, giedoti. O grodavo prieškarinis muzikantas Vincas Vitkauskas.

Vito tėvas Juozas Vižlenskas iš Alnų buvo vedęs Oną Zablackaitę iš Aradnykų.

– Aš dainavau su Vitu Zablacku, Kupstu, Jonu Margevičium, Vilkeliu. Grodavo Vincas Vitkauskas akordeonu, grojo dar ir Vitas Vilkelis. Visi mėgom giedot ir prie mirusiųjų, – pasakoja Vitas. – Vižlenskų Alnuose buvom keturi broliai. Juozas Alnuose pasiliko, Jurgis – taip pat, Jonas paskendo Alno ežere (liko jo sūnus Petras ir duktė Veronika). Iš brolių aš jauniausias. Turiu du sūnus. Jie mieste, o aš likau kaime.

Mūsų tėvas Juozas Vižlenskas ilgus metus buvo Krasnagrūdos dvaro pono vežikas, bet peršalo ir jaunas mirė. Likom maži su mama. Nuo mažens ėjom dirbti dvaran – tai karvių ganyti, tai į talkas, ir turėjom ko valgyti. Vėliau mano būsimos žmonos tėvas Aleksandras Koncevičius buvo to pono vežikas.

Paskui žmonės, gavę žemės, kūrė savas sodybas. Pamenu, kas gerai statė molinius tvartus, trobas: Juozas Pinkevičius (Petro tėvas), Petras Vilkelis iš Dusnyčios. O geriausiai tai Raudonavičius iš Zoleckų. Vienas „palošu“ (iš plūgo norago padarytu peiliu su mediniu kotu) kapoja jau suminkytą su šiaudais molį, o dviese deda ant keturių plytų. Bet pirmiausia tai reikia suarti gerą molį. Jei apaugęs velėna, tai ją reikia gražiai nuimti. Suarę suveža „šūčkom“ arčiau tvarto, prideda ruginių šiaudų ir mindo vedžiodami arklį. Paskui ima šakėm, kad neliptų, „palošu“ sukapotus gabalus ir deda ant pamato (surištų akmenų).

Įtą molį vandens daug reikėjo privežt statinėse iš durpinių arba ežero. Už Skripkų ankantį ežeriuką visi vadino Varliabale. Ten ne tik dėlių buvo, bet ir žuvų: karosų, vijūnų, kurių vakarais žibėdavo akys.

Kur dabar gyvena Macukonių Algio šeima, seniau iš Polkotų Juozas Paškevičius buvo atėjęs į žentus. Paskui liko ūkininkauti Tadas. Jis su šeima išsikėlė į Radžiūčius. Juozo Paškevičiaus tėvas taip pat gerai statė molio namus. Į kertes dėjo akmenis, ant jų rąstus ir surakindavo.

 Ačiū už pasakojimus.

 G. Pakutkienė, punskas.pl