(Tęsinys)
Su M. Martinaičiu daug teko bendrauti per Poezijos pavasarį, per knygų pristatymus, autorinius vakarus bei kitomis progomis. Įsimintinas susitikimas buvo 2008 metų rudenį. Poetas pasikvietė mane į Vanaginę, kaimą netoli Vilniaus, kur vasarą mėgo gyventi. Marcelijus priėmė labai nuoširdžiai. Vaišino arbata, sūriu, juoda namine duona. „Šis namelis, tai mano tėvų palikimas, – kalbėjo M. Martinaitis. – Aš persikėliau jį iš savo tėviškės, Paserbenčio kaimo, parsivežiau ir pats pasistačiau“.
Mano nuostabai nebuvo galo. Namelis buvo pastatytas ir įrengtas taip profesionaliai ir skoningai, kad, rodos, M. Martinaitis nieko kito gyvenime nebūtų daręs, tik namus rentęs.
„Žinai, – prabilo M. Martinaitis, – anais sovietų laikais cenzūra, laisvės draudimas, visi ribojimai pasitarnavo poezijos išpopuliarėjimui. Poetas buvo priverstas rašyti Ezopo kalba, posmuose vartoti alegorijas, sukurti mįslingų simbolių kalbą“.
Kalbamės ir apie duoklę, kurią turėjo sudėti poetai, kad jų knygos būtų spausdinamos. Papasakojau Marcelijui vieną istoriją, kurią teko girdėti iš bičiulės studentės Irenos lūpų. Buvo tai pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Studentai nebūtų studentai, jei nepatikrintų, ar ankstesnėse M. Martinaičio eilėse nėra ideologizuotų, Sovietų Sąjungą šlovinančių tekstų.
Išanalizavo kiekvieną Poeto eilėraštį, kiekvieną posmą, eilutę, žodį, bet nerado nieko įtartinai panegiriško ar šių dienų akimis žiūrint smerktino. Ne vienas jaunuolis pagalvojo: kaip tai įmanoma, kad sovietai toleravo ideologiškai priešišką poetą?
„Kaip Jūs galėjote kurti laisvėn ir nepriklausomybėn šaukiančius tekstus? – paklausiau jį. – Sovietų valdžia su tokiais nepatikimais žmonėmis susidorodavo žiauriai, tremdavo į Sibirą, uždarinėdavo į kalėjimą, psichiatrijos ligonines, aranžuodavo autoavarijas ar kitaip užčiaupdavo burną“. M. Martinaitis atsakė, kad tų suvaržymų dėka atsirado poezijos suvokimui visuomenėje gera dirva. Žmonės ilgėjosi laisvės, norėjo suprasti ir suprato eilėraštyje paslėptas laisvės ir vilties troškimo idėjas. Kai poetas kalba simboliais ir alegorijomis, cenzūra neturi prie ko prikibti.
Kalba nenumaldomai pradeda suktis apie Kukutį. Nesusiturėjau nepaklausęs, kaip gimė šis nepaprastai įdomus personažas, kaip jį „pražiopsojo“ sovietų cenzūra.
„Kukutis praėjo, – atsakė Poetas. – Praėjo be audrų. Gyvenime kartais būna taip, kad to, kas vyksta, neįmanoma paaiškinti. Pasikvietė mane leidyklos vyriausiasis redaktorius ir sako: „Tegu eina tas kvailys, kas jį rimtai besupras!“. Taip jis nuėjo ir neįmanoma buvo vėliau jo sulaikyti.
Tauta suprato… ir dar kaip suprato.“
1977 m., kai pasirodė „Kukučio baladės“, prasidėjo lyg ir naujas tarpsnis Lietuvos gyvenime. Martinaičio Kukutis už savo autorių buvo sodinamas į kalėjimą, slapstėsi nuo cenzorių pomirtiniame pasaulyje, iš kurio sėkmingai sugrįždavo…
„Ar žinai, iš kur atsirado Kukutis? – paklausė Marcelijus. – Iš pasakų apie tris brolius, vieną kvailą ir du protingus, ir lietuvių pasakojimų bei sakmių“. „Poetui svarbu, kai jo eilės tampa dainomis, – tęsė Marcelijus. – Aš tapau suprantamas plačiajai visuomenei, kai pradėjo mane dainuoti Vytautas Kernagis. V. Kernagis man buvo reikalingas, aš – jam. Kukutyje sukluso tauta. Štai kvailas Kukutis moka pažvelgti į save ir kitus iš šono, demaskuoti, kas menka, niekinga, žema. Kukutis yra viduje laisvas. Jo nevaržo nei valdžios užgaidos, nei valstybės sienos.“ „Metų metais kukučių daugėjo, – pagalvojau tada. – Iš pradžių jų buvo šimtai, vėliau tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Į mitingus Vingio parke susirinko keli šimtai tūkstančių. Keli šimtai tūkstančių kukučių susikibo rankomis Baltijos kelyje. Daugiau kaip milijonas kukučių 1990 m. vasario 24 d. atėjo balsuoti ir išrinko tautos atstovus, paskelbusius Lietuvos nepriklausomybę.“
Bendraudamas su M. Martinaičiu supratau, kad jis ne tik rašytojas, bet ir tautos vedlys į laisvę ir nepriklausomybę. Jis žadino tautą, skiepijo žmonėms laisvės ir nepriklausomybės idėjas. Tauta, Tėvynė buvo jam didžiausias iššūkis ir didžiausia pareiga. Vienas iš pirmųjų stojo į Sąjūdžio gretas. Jo butas Vilniaus senamiestyje tapo konspiracinių sąjūdiečių susirinkimų vieta. Vėliau jis tapo tautinės atributikos einantiems į mitingus sandėliu. M. Martinaitis bolotiravosi ir buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Marcelijus man pasakojo, kaip tomis dienomis su kitais parlamentarais vyko į Maskvą pas prezidentą M. Gorbačiovą. Nebuvo tai maloni išvyka. Praeityje daug kas iš panašių išvykų negrįždavo, būdavo, kad žūdavo autoavarijose.
***
Paskutinis 2014-ųjų gegužės penktadienis. Poezijos pavasario varomas automobilis drąsiai skrodžia erdvę Vilnius–Kaunas autostrados ruože. Už lango gležnai žaliuojantis vėlyvas rytas. Yra laiko pasnausti, paskęsti mintyse apie būsimus skaitymus, laukiančias keliones. Po valandos privažiuosime Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus būstinę. Čia lauks mūsų maloni staigmena: Poezijos pavasario laureatų vainikavimo akimirkos nuotraukose. Ilgiau stabtelsiu ties poeto M. Martinaičio fotografija. Poetas, kuris man nepaprastai brangus, buvo vainikuotas Poezijos pavasario laurais 1975-aisiais. Toks jaunas ir laimingas su tuo ąžuolo vainiku ant krūtinės, išdidžiai nuotraukoj stovi… Ir kaip spindi poeto Stasio Stacevičiaus veidas didžiausios jo gyvenimo šlovės akimirką. Jų labai pasigendu ne tik Poezijos pavasaryje.
Maždaug po dviejų valandų Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje tarp „Poezijos ir varpų“ skaitysime eiles, varpais gros Giedrius Kuprevičius. Mūsų, skaitančiųjų, bus keliolika, klausančiųjų apie šešiasdešimt.
Po to vėl grįšime į LRS Kauno skyriaus patalpas, vėl stabtelsiu prie tų pačių nuotraukų. Iki pagrindinio vakaro dar liks nemažai laiko. Vaikščiosiu Laisvės alėja, užeisiu į „Pegaso“ knygyną. Jaunutė pardavėja kompiuteryje ieškos mano paprašytų knygų. „Nei Stasio Stacevičiaus „Milda supaistys“, nei Marcelijaus Martinaičio „Nenoriu nieko neveikti“ nėra. Nedaug turim lietuviškų knygų. Pabandykite centriniam knygyne“, – šypsodamasi pasakys ji. „Pegasas“ šiuo metu vienas didžiausių knygų platintojų Lietuvoje.
Ir „Milda supaistys“, ir „Nenoriu nieko neveikti“ nusipirksiu kitame knygyne. Maždaug po 8 valandų Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje bus vainikuojamas Maironio premijos laureatas. Jau seniai buvo aišku, kad juo taps Kęstutis Navakas. Po 14 valandų viešbutyje vartysiu paskutinės Marcelijaus knygos, išleistos po Poeto mirties, eilėraščius.
Pradedu rašyti … Iš tuštumos kurti pasaulius kartais pavyksta, kartais ne, tačiau vidinė įtampa jaučiama.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis