Audrius Makauskas. Vaikai, LLRA ir lietuvių kalba

Balandžio 24 dieną LR Sei­me vyko kon­fe­ren­ci­ja „Su­vie­no­din­tas lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­nas – iš­šū­kis ir pa­sek­mės abi­tu­rien­tui, mo­ky­to­jui, mo­kyk­lai“. Apie tai rašo Audrius Makauskas „Lietuvos žiniose“.

„Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos (LLRA) po­li­ti­kų or­ga­ni­zuo­ja­ma­me ren­gi­ny­je vėl vi­są die­ną skam­bės tie pa­tys, šim­tą­kart gir­dė­ti ar­gu­men­tai, ko­dėl Lie­tu­vos moks­lei­viai – lie­tu­viai, len­kai, ru­sai ir vi­si ki­ti – ne­ga­li lai­ky­ti vie­no­do lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no. Pa­grin­di­nis, am­ži­nas jų tei­gi­nys – ki­ta­tau­čiams ne­įma­no­ma iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bos taip ge­rai, kaip lie­tu­viams.

Esą na­mie len­kiš­kai ar ru­siš­kai kal­ban­tys vai­kai vė­liau mo­kyk­lo­je nie­kaip ne­ga­lė­tų pa­si­vy­ti sa­vo bend­raam­žių, ku­rie lie­tu­vių kal­bos ving­ry­bių jau nuo ma­žens mo­ko­si iš tė­vų. Tik yra vie­na bė­da: toks tei­gi­nys – vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Au­gant dau­gia­kal­bė­je ap­lin­ko­je ir mo­kant ki­tą kal­bą kaip tik leng­viau su­vok­ti jos lo­gi­nes struk­tū­ras, ry­šius ir tai­syk­les. Apie tai parašy­ta daug moks­li­nių straips­nių, ne­sun­kiai prie­ina­mų in­ter­ne­te. Bet šį­syk skai­ty­to­jas te­gul at­lei­džia už trum­pą in­tar­pą apie as­me­ni­nę šių ei­lu­čių au­to­riaus pa­tir­tį.

Li­ki­mas taip su­dė­lio­jo, kad gi­miau ir 14 pir­mų gy­ve­ni­mo me­tų pra­lei­dau Var­šu­vo­je. Au­gau lie­tu­viš­ko­je šei­mo­je, to­dėl, sa­vai­me su­pran­ta­ma, na­mie su tė­vais kal­bė­jo­me tik lie­tu­viš­kai. Kai tru­pu­tį pa­au­gau ir ėmiau bend­rau­ti su kai­my­nų vai­kais, iš ti­krų­jų man bu­vo keis­to­ka, kad jie kal­ba vi­siš­kai ki­to­kiais žo­džiais, ir kol tuos žo­džius iš­mo­kau dė­lio­ti pats, tu­rė­jo pra­ei­ti dar šiek tiek lai­ko. Lai­mė, ta pa­čia kal­ba kal­bė­jo ir te­le­vi­zo­rius, ir ra­di­jas, to­dėl mo­ky­tis ne­bu­vo su­nku. Ar tai, kad grį­žęs na­mo pa­nir­da­vau į lie­tu­viš­ką ap­lin­ką, nors kiek su­truk­dė vi­sa­ver­tiš­kai da­ly­vau­ti len­kų kal­bos pa­mo­ko­se, kai jau at­ėjo lai­kas ei­ti į mo­kyk­lą? Vi­siš­kai ne. Len­kų kal­ba se­kė­si pui­kiai, jau nuo pir­mų kla­sių pra­dė­jau užim­ti pir­mą­sias vie­tas Var­šu­vos mas­tu (o Var­šu­va – ne­ma­žas mies­tas) ren­gia­muo­se len­kų kal­bos ra­šy­bos kon­kur­suo­se. Kon­kur­suo­se, skir­tuo­se, ži­no­ma, vi­sų pir­ma len­kams moks­lei­viams – at­ski­rų olim­pia­dų ki­ta­tau­čiams Len­ki­jo­je nie­kas ne­or­ga­ni­zuo­ja. Tie­siog taip jau bu­vo, kad tuo me­tu, kai ma­no kla­sės drau­gai len­kai su­kda­vo gal­vą, „u“ ar „ó“, „rz“ ar „ż“ rei­kia ra­šy­ti vie­na­me ar ki­ta­me žo­dy­je, man tai at­ro­dė sa­vai­me su­pran­ta­ma – mo­kant dvi kal­bas bu­vo kur kas leng­viau su­pras­ti vi­sas tai­syk­les ir jas tai­ky­ti.

Ir iki šiol esu dė­kin­gas nuo­lai­dų man ne­da­riu­siai Len­ki­jos švie­ti­mo sis­te­mai, kad da­bar ga­liu skai­ty­ti len­kiš­ką spau­dą, sek­ti to­je ša­ly­je vyks­tan­čias dis­ku­si­jas, ku­rios – nors sa­vo te­mo­mis ir prob­le­mo­mis la­bai pa­na­šios į ne­ty­lan­čias Lie­tu­vo­je – iš­ties ge­ro­kai aukš­tes­nio ly­gio.

Pa­skui dvi­kal­bys­tės pa­tir­tis pra­ver­tė ir per­si­kė­lus į Vo­kie­ti­ją. Ten vo­kie­čių kal­bos eg­za­mi­ną (ži­no­ma, to­kį pa­tį, ko­kį lai­ko vi­si be iš­im­ties Vo­kie­ti­jos abi­tu­rien­tai) ga­lė­jau iš­lai­ky­ti pa­čiu ge­riau­siu ba­lu – tie­siog iš­mok­ti dar vie­ną kal­bą bu­vo iš­ties ne­sun­ku, kaip ir stu­di­juo­ti (ita­liš­kai) Ro­mos uni­ver­si­te­te, nors prieš pra­dė­da­mas moks­lus ita­lų kal­bos be­veik ne­mo­kė­jau.

Dvi­kal­bė­je ap­lin­ko­je au­gan­tiems jau­nuo­liams ge­rai – tu­riu ome­ny­je: tikrai la­bai gerai – iš­mok­ti vals­ty­bi­nę kal­bą vi­siš­kai ne­sun­ku. Aiš­ku, jei kas nors pa­si­rū­pins, kad ne­iš­mok­tų jos, kuo la­biau at­ri­bos nuo lie­tu­vių kal­bos įta­kos, lie­tu­viš­kos kul­tū­ri­nės ir pi­lie­ti­nės ap­lin­kos, ta­da ir ne­iš­moks.

Lie­tu­vos len­kų, ru­sų, gu­dų gy­ve­ni­mas pa­ženk­lin­tas dau­ge­lio su­nku­mų. Par­ei­ga puo­se­lė­ti ir vai­kams per­duo­ti gim­tą­ją kal­bą, sa­vo tau­tos kul­tū­rą ir mei­lę jai iš ti­krų­jų kar­tais ga­li bū­ti įtam­pos šal­ti­nis, kai ten­ka ją de­rin­ti su ki­ta par­ei­ga – bū­ti lo­ja­liais sa­vo vals­ty­bės, tu­rin­čios ne vi­sa­da ta­pa­čius in­te­re­sus kaip jų et­ni­nė tė­vy­nė, pi­lie­čiais, pa­si­ry­žu­siais dirb­ti jos nau­dai, o pri­rei­kus – net gin­ti gink­lu. Tik ati­dus, dė­me­sin­gas ug­dy­mas ir daug as­me­ni­nės ref­lek­si­jos ga­li pa­dė­ti ras­ti tin­ka­mą ba­lan­są tarp šių par­ei­gų. O ir su­ra­dus jį gy­ve­ni­me ne kar­tą su­sik­los­tys pa­dė­tis, kai vis tiek teks pri­im­ti su­nkius spren­di­mus. Klau­si­mas, už ku­rios ša­lies rink­ti­nę sirg­ti per krep­ši­nio ar fut­bo­lo rung­ty­nes, – tik pats ne­reikš­min­giau­sias pa­vyz­dys, bet at­sis­pi­riant nuo jo ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, koks ne­leng­vas pa­si­rin­ki­mas lau­kia su­sik­los­čius su­dė­tin­ges­nei, kar­tais iš­ties dra­ma­tiš­kai si­tua­ci­jai.

Ki­ta ver­tus, be dau­gy­bės prob­le­mų, šių tau­ti­nių bend­ri­jų na­riai tu­ri ir vie­ną pra­na­šu­mą – jie ga­li per kal­bą ir lais­vai prieina­mą li­te­ra­tū­rą iš kar­to sem­tis iš dvie­jų tau­tų kul­tū­ros šal­ti­nių, vals­ty­bi­nę kal­bą įval­dy­ti net ge­riau nei tie, ku­rie lie­tu­vy­bę įgi­jo su mo­ti­nos pie­nu. To­dėl ap­gai­lė­ti­na, kad iš se­nos ko­mu­nis­ti­nės no­menk­la­tū­ros ir an­ti­vals­ty­bi­nių au­to­no­mi­nin­kų ki­lu­si gru­puo­tė ban­do ati­mti tą pri­vi­le­gi­ją ir lai­ky­ti sa­vo tau­tie­čius pra­sto iš­si­la­vi­ni­mo, po­li­ti­nio ne­sa­va­ran­kiš­ku­mo ir ne­iš­ven­gia­mai iš to at­si­ran­dan­čių komp­lek­sų re­zer­va­te.

De­ja, tai pa­sa­ky­ti­na ne tik apie LLRA, bet ir apie dar vie­ną po­li­ti­kų bei va­di­na­mų­jų apž­val­gi­nin­kų ka­te­go­ri­ją. Juos pa­va­din­čiau Val­de­ma­ro To­ma­ševs­kio ne­ken­tė­jais. Nuo pa­pras­tų jo opo­nen­tų šie ski­ria­si tuo, kad V. To­ma­ševs­kio ne­ken­čia taip la­bai ir taip no­ri jį iš­mes­ti į po­li­ti­kos už­ri­bį, kad yra pa­si­ry­žę įgy­ven­din­ti vi­sus jo rei­ka­la­vi­mus. Tie žmo­nės su­tik­tų įtvir­tin­ti len­kų kal­bą kaip an­trą ofi­cia­lią net vals­ty­bės sos­ti­nė­je, o pa­čią lie­tu­vių kal­bą pa­keis­ti pa­gal vi­sas LLRA už­gai­das. Per­ne­lyg ne­nus­teb­čiau iš ku­rio nors tų ne­ken­tė­jų iš­gir­dęs ir tai, jog NA­TO tu­rė­tų bom­bar­duo­ti na­cio­na­lis­ti­nį, ma­žu­mų tei­sių ne­pai­san­tį Ki­je­vą – ži­no­ma, tik tam, kad bū­tų įgy­ven­din­ti vi­si LLRA po­li­ti­kų rei­ka­la­vi­mai, ir Vil­niaus kraš­to gy­ven­to­jams ne­be­bū­tų pra­smės dau­giau juos rink­ti į Sei­mą.

Bet jei be­veik vi­si LLRA rei­ka­la­vi­mai tiems vei­kė­jams pri­im­ti­ni, klau­si­mas, ko­dėl jie taip ne­ken­čia jos? Tur­būt vie­nin­te­lė lo­giš­ka prie­žas­tis – pa­pras­čiau­sia ar­ti­mo mei­lės sto­ka. De­ja, tos ar­ti­mo mei­lės sto­kos au­ko­mis tam­pa ne tik V. To­ma­ševs­kis, jo bend­ri­nin­kai iš LLRA, bet ir tie Lie­tu­vos len­kai, ku­rie ne vien mo­ka pers­kai­ty­ti vals­ty­bi­ne kal­ba par­ašy­tus gat­vių pa­va­di­ni­mus, ta­čiau no­ri iš­ties pui­kiai iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bą ir tap­ti vi­sa­ver­čiais Lie­tu­vos po­li­ti­nės bend­ruo­me­nės na­riais. Bet jų bal­so šian­dien vyks­tan­čio­je kon­fe­ren­ci­jo­je grei­čiau­siai ne­iš­gir­si­me.

Audrius MAKAUSKAS, lzinios.lt“

Vienas atsakymas į “Audrius Makauskas. Vaikai, LLRA ir lietuvių kalba”

  1. Gerb.Audrius teisingai,manau,atskleidė Lietuvos,,lenkiško“ švietimo politikos vingrybes ir apgaulę.Išties radikalūs pietryčių Lietuvos lenkakalbiai politikai,kultūros veikėjai,ypač minėto krašto didelė dalis mokytojų,visomis išgalėmis stengiasi ignoruoti valstybinės lietuvių kalbos reikšmę,lėtina vietinių tautinių bendruomenių integracijos į visą valstybės visuomenę procesus.Šioje minėtų veikėjų politinėje švietimo veikloje galima įžvelgti ir lenkiško nacionalizmo nepageidaujamų požymių,deja.Deja,visa tai pagyvina ir sustiprina dalies Lietuvos įtakingų lietuvių politikų,intelektualų,žurnalistų pasižyminčių prolenkiška mąstysena ir veikla, moralinė ir politinė parama lenkakalbių radikalų pertekliniams ir nepagrįstiems reikalavimams švietimo-ir ne tik- srityse.

Komentarai uždrausti.