Vis dar pavasaris. Poezijos pavasaris. Tad kodėl nepakalbėjus apie poeziją? Tuo labiau kad tai neišsenkančių žodžių žaidimas. Prie jo grįžtama arba į jį pabėgama. Ar poezija vis dar žaisminga šiame XXI amžiuje?
Žvelgiant į ją lietuvių literatūrologų akimis, poezijos, o gal apskritai visos lietuvių literatūros, likimas nebuvo aiškus XX amžiaus pabaigoje. Einant į Lietuvos valstybės laisvę, keičiantis politikai ir visuomenei, kito žodžiai bei žodžiais išberti tekstai. Vieni sakė, kad jau nebėra normalios poezijos. (O kaip iš viso suprantame normalią poeziją? Čia tikriausiai omenyje turėta lietuvių klasiką, kurioje smagiai skamba rimas, ritmas, spalvinga metafora, akį patraukia tvarkingas eilėraščio išdėstymas.) Kiti teigė, kad jie taps poezijos, literatūrinio teksto transformacijos liudininkais.
Visais laikais poezijos pagrindas buvo metafora. Perkeltinėmis prasmėmis rašantysis persikeldavo į nematomas jam matomas erdves. Jeigu dabar kalbama apie pasaulio sumaterialėjimą, sudaiktėjimą ir keliavimą tiesiai, ne aplinkui, tada metafora mums tarsi nepakeliui (?). Kodai tekste laukia atkodavimo. Visuomenės dinamiškame gyvenime nebelieka laiko žaisti su jais, ieškoti raktažodžių. Ar taip iš tiesų gali būti, kad metaforizavimas tampa nebemadingas dėl savo nepatogaus rūbo?
Nepasakyta, kad patogus rūbas yra patogus. Poeto Kornelijaus Platelio teigimu, „metaforos niekur nedingo iš poezijos. Jos tiesiog prasiplėtė“. Labai dažnai proza tampa viena didele metafora. Šiandien patogu eksperimentuoti žodžiais, kurie tarsi sulipdo eilėraštį, bet žodžių eile primena (ilgą arba trumpą) sakinį. Literatūrologės Dalios Kuizinienės manymu, metaforą keičia pasakojimas, naratyvas. Anot jos, vyksta „poetinės kalbos proziškėjimas“.
Eilėraštis neturi būti metaforų išklotinė. Eilėraštyje svarbi mintis, kažkokia žinutė. Pati žinutė (vadinamasis sms‘as) gali tapti eilėraščiu. Rašytoja Paulina Eglė Pukytė yra sukūrusi (?) kelis eilėraščius, kurie yra tiesiog paimti iš telefono žinučių dėžutės. Pakanka žinutę perskaityti kaip eilėraštį. Štai pavyzdys:
„Tikrai buvo skambinta. Rankinuke tel. tarp daiktų. Buvo turbūt nusispaudę. Nereikia visaip manęs keikti. Juk sakiau, kad pati neskambinau“.
Viskas priklauso nuo to, kaip žodžiai yra pateikiami, kaip jie tampa visuma. Gali būti ir taip, kad keli eilėraščiai neturintys metaforų sukuria vieną bendrą metaforą. Vadinasi, poezijai nebūtina metafora, kad ji taptų poezija. Bet. Galima paprieštarauti. Tarkim, kad poezija yra visas pasaulis, tad jeigu pasaulyje nebūtų metaforų, jis būtų aiškesnis, bet ar jame gyventi nebūtų nuobodu?
Pabaigoje. Metafora, kaip sakė televizijos žurnalistas Rytis Zemkauskas, tai „šaunus būdas norintiems įmantriai pasakyti viską ir nieko“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl