Procesija (lot. procedare – eiti, žengti) – tai ypatingas nuolatinis judėjimas. Reiškia žygiavimą, ėjimą iš vienos vietos į kitą. Tačiau tai nėra beprasmis ir nieko nereiškiantis ėjimas. Pagal liturginę simboliką jis atspindi Išrinktosios tautos keliavimą iš Egipto nelaisvės į Pažadėtąją žemę. II Vatikano susirinkimas aiškina, kad kiekviena procesija simbolizuoja naują Dievo žmoniją, kuri keliauja piligriminę kelionę paskui Jėzų Kristų ir su Juo (procesijos priekyje juk visada yra nešamas kryžius – Jo prisikėlimo iš numirusiųjų ženklas). Tokiu būdu visi, einantys procesijoje, viešai liudija savo tikėjimą Viešpačiu.
Ypatinga procesijų forma yra vadinamosios teoforinės procesijos, kurios Bažnyčios liturgijoje žinomos nuo XIV a., kuomet pradėjo plėtotis eucharistinis kultas (gr. theos – Dievas, foros – nešti). Teoforinės procesijos dar kitaip vadinamos eucharistinėmis, kadangi jų metu monstrancijoje yra nešamas Švenčiausiasis Sakramentas. Viena tokių procesijų yra Dievo Kūno ir Kraujo (Devintinių) procesija. Ji einama ne aplink bažnyčią, o gatvėmis. Puošiami 4 altorėliai (vad. stacijos), prie kurių priėjus skaitomos Evangelijos ištraukos ir pagarbinamas Švč. Sakramentas.
Kaip kiekvienų atlaidų procesijose, taip ir Devintinių – tikintieji neša vėliavas, altorėlius, rožančių, vadinamąją Jėzaus Kristaus širdelę, „brostvininkai” – kryžių, žiburius, baldakimą; choristai gieda giesmes… O mažosios mergaitės, pasipuošusios baltomis suknytėmis, persijuosusios melsvais kaspinėliais, su rūtų vainikėliais ant galvų – beria prieš Švenčiausiąjį Sakramentą gėlių žiedlapius, tuo išreikšdamos didžiausią pagarbą Jėzui Kristui.
Gėlių barstymo tradicija Punsko parapijoje puoselėjama jau nuo seniai. Iš vyresnių žmonių pasakojimų žinia, kad seniau aktyvus dalyvavimas procesijoje – t. y. altorėlių, vėliavų nešimas ir, aišku, gėlyčių barstymas, buvo ne visiems pasiekiama privilegija, mat norinčių būdavo daug. Pasižiūrėjus į praėjusių laikų fotografijas, galima spręsti, kad visi procesijos dalyviai labai kruopščiai joms ruošėsi, kiekvienas prižiūrėdavo savo nešamą altorėlį ar vėliavą, jaunimas puošdavosi tautiniais drabužiais, merginos – baltomis suknelėmis. Ypatingai norinčių mažųjų mergaičių būdavo didelis būrys. Ne visoms tekdavo garbė eiti prieš kunigo nešamą Švč. Sakramentą ir iškilmingai, su didele pagarba barstyti gėles.
Su nostalgija žvelgiu į seną fotografiją, kur matosi ne dvi ir ne trys mažylių baltomis suknytėmis porelės. Prieš Švenčiausiąjį eina bene 10 porų (!) mergaičių. Ir visos lygiai, kaip kareivėliai išsirikiavusios atidžiai ir pagarbiai atlieka savo pareigą…
Šiandien ši tradicija vis dar gyva, nors kasmet būna problemų surasti pakankamai norinčiųjų ateiti atlikti vieną garbingiausių funkcijų procesijoje. O juk mūsų parapijoje gėlių barstymo būdas – išskirtinis. Kitose parapijose (ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje) mergaitės, barstančios gėles, kiekviena turi savo pintinėlę su žiedlapiais ir tiesiog eidamos prieš Švč. Sakramentą, nuolat jas mėto. Punsko parapijoje yra iškilmingiau: vyresniosios mergaitės su gėlių pintinėlėmis eina priekyje, o kitos, mažosios, sustojusios po dvi – paima iš pintinių po žiupsnelį gėlių, sudeda rankutes kaip maldai, išsirikiuoja ir laukia, kol priartės Švč. Sakramentas. Tada pagal komandą nusilenkia ir išberia iš rankyčių žiedlapius po kunigo kojomis. Po to atsisukusios sugrįžta vėl į vietą prie pintinių. Tvarka, atrodo, sudėtinga, tačiau šiek tiek jos pasimokius (o tokias pamokėles organizuojame leidus direktorei ir mokytojoms Punsko savivaldybės darželyje) – tikrai nėra baisi.
Labai džiugu, kad vis dar yra mergaičių, norinčių barstyti procesijoje gėles. Jos ateina, nes juk ne vienai mažajai panelei smalsu ir patinka pasipuošti balta suknele, užsidėti rūtų vainikėlį ant galvelės ir barstyti gėlių žiedlapius. Tačiau nepakanka vaiko noro. Dar reikia ir mamos ar tėčio, ar močiutės, ar senelio, o gal tetos noro. Vaiką reikia atitinkamai procesijai paruošti ir tiesiog atvesti į bažnyčią, į šv. Mišias. Dažnai būna, kad būtent suaugusiems to noro pritrūksta…
Atsiranda komentarų, kad moterys, prižiūrinčios mergaites procesijoje, jas stumdo. Jei kam nors ir gaunasi toks įspūdis – tai tikrai tai nėra tyčinis dalykas. Be abejo, būtų idealu, jeigu visos mažylės pagal komandą veiktų kaip kariuomenėje: lygiai, laiku, neklysdamos. Tačiau net ir pasilavinus vaikų darželio koridoriuje (mokoma būtent čia, nes tokio amžiaus mažylės ir eina barstyti gėlių, be to – čia susitikti yra visiems patogiausia), bažnyčioje viskas gali atrodyti kitaip: atlaidų metu keičiasi erdvė, yra žmonių minia, reikia „tilpti” laike – tai galbūt kelia mergaitėms šiokį tokį stresą. Dėl to nėra ko stebėtis, kad ypač pradedant procesiją, ne visada jos suspėja susigaudyti, ką reik daryti. Darželyje – nieks neskuba, o bažnyčioje – jau reikia susikaupti. Juk suklydus, nieks jų nelaukia: visa procesija paskui kunigą nuolatos juda. Reikia ir paskubėti, ir rasti vietą išsirikiuoti.
Po procesijos dar susiburiame, pasidaliname įspūdžiais, pasidžiaugiame, kad pavyko gražiai sudalyvauti, o jei ir pasitaiko kokių klaidelių– stengiamės išsiaiškinti ir taisytis. Už gerą darbą, mergaites pavaišiname saldainiais.
Taigi kviečiame atvesti savo mažą dukrelę (-es) į procesiją. Įpratus – tai tikrai nėra baisu ir sunku. Gėles berti gali mergaitės iki Pirmosios šv. Komunijos – pačios mažiausiosios (nuo 3-4 metų). Pirmąją šv. Komuniją priėmusios dvi vyresniosios neša pintinėles priekyje, o jų jaunesnės draugės – barsto gėles. Punsko parapijoje atlaidų nemažai, tad kviečiame juose dalyvauti sąmoningai. Tada ir pajusite tikrą šventę.
Božena Bobinienė, punskas.pl