Birželio 14 d. minėsime Gedulo ir vilties dieną, prisiminsime ir pagerbsime šviesų atminimą visų lietuvių, kurie dėl okupacinės sovietų valdžios buvo ištremti iš savo Tėvynės, kalėjo ar dirbo lageriuose, nuo šalčio, bado ar NKVD stribo šūvio atgulė amžinam atilsiui Sibiro tolumose.
Praėjusią savaitę su žmona Loreta ir sūnumi Raimundu lankėmės Altajaus krašte, kur mano tėvelis su šeima buvo deportuoti pirmu trėmimų traukiniu 1941 m. birželio 14 d. Sutikome lietuvius, kurie išgyveno Gulago žiaurumus ir dėl skirtingų aplinkybių ir priežasčių pasiliko ten. Lankydamiesi Baravliankos kaime, vietiniame muziejuje atidarėme nedidelę ekspoziciją, skirtą Lietuvos tremtinių atminimui. Bijsko mieste padėjome gėlių ir nusilenkėme prie paminklo lietuviams, žuvusiems tremtyje Altajaus krašte 1941–1955 metais. Važiuojant dulkėtais ir duobėtais miško keliais skaičiau savo senelio Adomo, išgyvenusio Gulagą Reshoty-2 lageryje, Krasnojarsko srityje, prisiminimus Danutės Šilinienės knygoje „Testamentas ukmergiškiams“:
„iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas…
Kiekvieną rytą tekdavo po 12–15 vyrų užkasti. Mirusiuosius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimei, augai, gyvenai Lietuvoje, medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai… Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir trach, trach į kaktas. O tada, su neslepiamu pykčiu paniekinamai iškošdavo: zabieritie, sobaki…
… Niekada to vaizdo nepamiršiu, iki mirties.“
Vien pirmosiomis 1941 m. birželio 14–16 trėmimų dienomis buvo represuota 17 500 Lietuvos gyventojų, iš kurių beveik pusę sudarė vaikai. Per 11 trėmimo metų iš Lietuvos buvo ištremta apie 140 tūkstančių žmonių. 1940–1952 sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko 780 922 žmonių – beveik trečdalio šalies gyventojų.
Kaip „The New York Times“ laikraštyje teigė Roger Cohen: „Vertinant statistiškai, komunizmas buvo labiau žmogžudiškas nei nacizmas: komunizmas užsitęsė ilgiau ir jo įtaka buvo didesnė.“
Nukraujavusi nuo 50-ies metų sovietinės okupacijos, tūkstančių prarastų žmonių, „smegenų plovimo“ ir istorijos falsifikacijos Lietuva visgi išgyveno, atsitiesė, atgimė! Tikėjimas tiesa ir istoriniu teisingumu, viltis, meilė ir ryžtas padėjo mums atkurti laisvę ir nepriklausomybę. Birželio 14 d. primena po visą pasaulį pasklidusiems lietuviams, kad „laisvės negalima priimti kaip savaime suprantamos duotybės“. Šiuo tikslu prieš dešimt metų ir buvo inicijuotas projektas „Misija Sibiras“, kuris tapo ne tik istorinės atminties projektu, bet ir populiariausiu pilietiškumo, patriotizmo, fizinių išbandymų bei moralinių vertybių įprasminimo universitetu. Kasmet į „Misija Sibiras“ ekspediciją pretenduoja per 50 jaunų žmonių į vieną vietą! Nuo projekto vykdymo pradžios 2005 m. lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė trylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių daugiau nei 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais. Per dešimt gyvavimo metų norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 10 000 jaunų žmonių. Kiekvienais metais įvyko daugiau nei po 100 pristatymų mokyklose, kur savo įspūdžiais, išgyvenimais ir patirtimi su bendraamžiais dalijosi „Misija Sibiras“ dalyviai. Jų žinia bendraamžiams – mes esame nepalenkiama tauta, puoselėjanti atminimą bei drąsiai kurianti ateitį ant tvirtų vertybinių pamatų!
Šiemet 16 jaunų žmonių grupė, tarp kurių bus po vieną atstovą iš Estijos ir Latvijos, liepos 17–31 d. su ekspedicija vyks į Tomsko sritį, kur tvarkys lietuvių, latvių ir estų kapinaites, bendraus su vietiniais. Tikimės, kad „Misija Sibiras’15“ dalyvius priims ir Tomsko valdžios atstovai, kurių prašoma duoti leidimą viename iš Tomsko centrinių skverelių, greta jau esančių paminklų stalinizmo aukoms iš Lenkijos, Estijos ir Latvijos atminti, pastatyti paminklą žuvusių lietuvių atminimui. Viliamės, kad politiniai sukrėtimai santykiuose tarp ES ir Rusijos dėl karo Ukrainoje nepaveiks neigiamai šio kilnaus tikslo – pagerbti stalinizmo represijų aukas. Grįždami į Lietuvą, „Misija Sibiras’15“ dalyviai taip pat planuoja aplankyti šalia Maskvos esančią stalinizmo nusikaltimo vietą – „Butovskyj poligon“, kur pagerbs per 20 tūkstančių (daugiausia rusų, tarp jų 2000 šventikų) sušaudytųjų atminimą. Neseniai komentuodamas apklausos duomenis, teigiančius, kad net 57% rusų teigiamai vertina Staliną, vienas iš Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovų Metropolitas Hilarionas paragino tuos žmones skubiai išsiblaivyti, nuvykstant į „Butovskyj poligon“ ir pamatant tik vieną iš daugelio stalinizmo nusikaltimų.
Istorijos galima nežinoti, istorijos nežinančiais arba dezinformacijos apsvaigintais galima lengvai manipuliuoti. Tačiau tiesos nuslėpti neįmanoma. Lietuvių tautos istorija – tvirtumo, valstybingumo, ryžto bei drąsos gyvas pavyzdys, kurį privalome puoselėti, branginti ir tęsti. Tai ir yra „Misija Sibiras“ projekto, šįmet pažyminčio savo dešimtmetį, tikslas.
Vygaudas Ušackas,
„Misija Sibiras“ Patarėjų tarybos pirmininkas