Seinų vaidintojai buvome pakviesti į birželio 27 d. Šakių rajono Rygiškių kaime vykusią KLĖTIES TEATRO ŠVENTĘ „JABLONSKYNĖ“. Mat prieš keletą metų susipažinome su Griškabūdžio kultūros centro direktore Rasa Uzialiene, kuri ir pakvietė keturis teatrus (tarp jų ir mūsų) atvykti į lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio, vadinto Rygiškių Jonu, pastogę Rygiškių kaime. Seiniškiai čia suvaidinome Robertino Bigėlio veikalą. Šiemet šventės metu taip pat vyko bendravimo vakaras, degė laužas ir skambėjo dainos. Susidraugavome su Šiluvos teatru ir pažadėjome vieni pas kitus nuvykti.
J. Jablonskio tėviškėje įkurtas muziejus vasaromis pakviečia moksleivius stovyklauti, čia ruošiamos mokslinės konferencijos, Joninių proga suvažiuoja teatrai ir vaidina prie svirnelio paruoštoje scenoje. Jablonskių kiemelis nemažas, gražiai prižiūrimas, su kelias senais medžiais (tarp jų ąžuolu) ir vaismedžiais, šiaudiniais stogais medienos rąstų troba, svirnu – klėtim, atokiau kluoneliu. Kiemelyje paminklas to paties Rygiškių kaimo rašytojui kun. Antanui Tatarei atminti, nes ir jo čia gimtinė. Koplytstulpyje išdrožtas įrašas: „Mūsų kraštiečiui rašytojui kunigui Antanui Tatarei atminti“. 1839–1855 m. A. Tatarė kunigavo Lukšiuose, įsteigė mokyklą, kurioje mokėsi Jonas Basanavičius, vėliau – skulptorius Vladas Grybas.
Kun. A. Tatarė (1805–1889) – pirmas Suvalkijos rašytojas. Jis ir pirmasis šio krašto prozininkas, vaikų literatūros pradininkas, lietuviškos pedagogikos ir metodikos kūrėjas. Gimė 1805 m. Rygiškių kaime, Griškabūdžio valsčiuje, kunigavo Balbieriškyje, Ilguvoje, Lukšiuose. 1885 m. paskirtas klebonu į Sintautus.
Kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos puoselėtojas, 1922–1926 m. Kauno universiteto profesorius J. Jablonskis (1860–1930) gimė Kubilėlių k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. Daugiausia nusipelnė normindamas lietuvių kalbą, apvalė ją nuo barbarizmų ir žargonybių. Jo parašyti lietuvių kalbos vadovėliai beveik pusę šimtmečio buvo pagrindinė lietuvių kalbos mokymo priemonė. J. Jablonskio gimtinėje Kubilėliuose kalbininkui pastatytas paminklinis akmuo.
J. Jablonskio motina Agnieška Šipailiūtė ištekėjo už našlio Juozapo Jablonskio, jau auginančio tris vaikus.
Rygiškiai yra šalia Griškabūdžio, įkurto XVII amžiaus pabaigoje. Čia 1796 m. pastatyta aštuoniakampė medinė bažnyčia. Griškabūdis pripažintas urbanistikos paminklu: jo aikštės ir gatvių planas išlikęs būdingas XIX amžiui. Šalia bažnyčios – mūrinė varpinė su Lurdo Dievo Motinos statula. Varpinę pastatydino kunigas J. Vaičaitis, poeto Prano Vaičaičio brolis.
Sužinojome, kad su šiuo kraštu susijęs ir dar vienas Jonas, kad Bliuviškiuose yra Jono Totoraičio paminklinis akmuo.
Gretimame Kudirkos Naumiestyje gyveno Vincas Kudirka (gimęs 1858 m. Paežerių kaime) – žymiausias XIX a. pabaigos lietuvių publicistas, „Varpo“ steigėjas, leidėjas ir „Tautiškos giesmės“ autorius. Jis susijęs su mums tokiais artimais Seinais. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją, kur mokėsi dvejus metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Netekęs materialinės tėvo paramos, 1879 m. jis vėl tęsė mokslą Marijampolės gimnazijoje, remiamas Zapyškio klebono kun. Kolytos. Iš visų skyrėsi savo literatūriniais gabumais ir pradėjo leisti satyros ir humoro laikraštėlį „Kłamstwo“ (Melas).
1881 m. V. Kudirka sidabro medaliu baigė gimnaziją ir galėjo gauti Maskvos universitete stipendiją, tačiau jis be jokios piniginės paramos išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Vienerius metus studijavo Istorijos-filologijos fakultete, vėliau perėjo į Medicinos fakultetą. Lėšų pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis ir perrašinėdamas rankraščius.
Nors Varšuvoje V. Kudirką stipriai veikė lenkų kultūra, tačiau jis nebuvo abejingas lietuviškiems reikalams. 1883 m. pasirodęs laikraštis „Aušra“ paskatino V. Kudirką ne tik žengti kartu su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos prieky, jai vadovauti. 1885 m. „Aušroje“ pasirodė pirmasis spausdintas V. Kudirkos kūrinys – pasakėčia „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Tais pačiais metais dėl draudžiamo teksto perrašymo jis buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto. 1887 m. vėl į jį grįžo. Universitetą baigė 1889 m.
1888 m. jis įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją „Lietuva“. Draugija 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį V. Kudirka kelerius metus redagavo.
1890–1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Rašė literatūrinius kūrinius, rinko tautosaką, komponavo muzikines pjeses. Susirgęs džiova, 1894 m. pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos 1895 m. grįžo į Lietuvą. Įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūriniam darbui. Tais pačiais metais dėl lietuviškos veiklos buvo suimtas, bet greit paleistas. Sveikatai silpnėjant, 1895 m. išvyko į Sevastopolį. 1896 m. pavasarį grįžo atgal į Naumiestį. V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 6 d. Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis), kur ir palaidotas.
Pirmasis naujas atkurtos Lietuvos Respublikos muziejus skirtas žymiam lietuvių tautinio atgimimo veikėjui, valstybės himno autoriui dr. V. Kudirkai. Neatsitiktinai muziejus pastatytas Kudirkos Naumiestyje: čia gyveno ir dirbo V. Kudirka, čia buvo sukurta „Tautiška giesmė“. Muziejus atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., minint himno sukūrimo 100 metų ir dr. V. Kudirkos gimimo 140 metų jubiliejus.
G. Pakutkienė, punskas.pl