Paskelbta reda

Paslapties pėdsakais: S. Nėries mirtis ir juodasis sąsiuvinis

nerisVėžys? Nuodai? Infekcinis kepenų pūlinys? Visa tai minima tarp Salomėjos Nėries mirties priežasčių. Ji gyvųjų pasaulį paliko 1945-ųjų liepos 7-ąją. Tada kūrėjai buvo 40 metų. Kepenų vėžys – tokia mirties priežastis buvo nurodyta Maskvoje. Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas teigė, kad poetės mirtį iki šiol žymi klaustukas.

S. Nėries (1904-1945) mirties metinių proga viešojoje erdvėje vėl atsinaujino diskusijos, pasmerkti ar išteisinti šią 1940-aisiais į Maskvą parvežti Stalino saulės vykusią poetę. Tačiau prieš laužant ietis ir vykdant mirties bausmę po mirties ar nevertėtų atidžiau pažvelgti ne tik į tuometes aplinkybes, bet ir į patį kūrėjos psichologinį portretą?

„Kur slypi mūsų literatūros istorijos ir mentaliteto paradoksas? Prakeiktąja poete pas mus tapo pirmoji didelė poetė moteris. Paradoksalu, bet būtent ši neabejotina klasikė iki šiol smerkiama – jai, kaip išdavikei, siūloma įvykdyti mirties bausmę po mirties“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

Kas įvyko prieš 70 metų? Ką per paskutinę išpažintį S. Nėris perdavė kunigui? Kodėl ji prieš mirtį buvo išskraidinta į Maskvą? Ką poetė, gulėdama ligoninėje, ištarė apie paskutiniąją savo knygą?

Apie visa tai kalbėjomės su literatūros tyrinėtoju M. Kvietkausku, vadovaujančiu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

Daugiau skaitykite: lrytas.lt

7 atsakymai į “Paslapties pėdsakais: S. Nėries mirtis ir juodasis sąsiuvinis”

  1. Man įdomu kiek žmonių dabartiniais laikais gali vadinti save dorais? Ar iš tiesų tiek daug aukojam Tėvynei, ar tiesiog „gražiai atrodom“ čia, už jos ribų. Gal ir „betarpiškų išdavikų“ (tegul bus pvz. ta Salomėja) nepastebim, bet mintyse Lietuvą išdavė ne vienas. Sunku man suprasti, kaip galima nuvertinti ar šmeižti žmogų, tuo pačiu aukštinant save („Doras žmogus niekados nepateisins TĖVYNĖS ir TAUTOS išdavikų.“). Išdavystės pateistinti negalima, bet tikrai galima pateistinti tai, kad žmogus gailisi, bando taisytis ir stengiasi išlikti žmogumi.

  2. Seinų gimnazijoj Lazdijuose net du kambarėliai yra skirti tai kolaborantei atminti. 1936 m.tą mokyklą baigė gen. Agolfas Ramanauskas – Vanagas, kuris 1957.XI.29 d. S.Nėries gerbėjų buvo nužudytas. Prie tos mokyklos yra tam didvyriui skirta atminio lenta. Prie jos nėra pasodintos nei vienos gelytės. Ten niekas nieužiebia žvakelės. Tris kartus ten buvau. Nei vienu žodžiu jauna gidė neužsiminė apie minėtą generolą. Kaip paklausiau jos kodėl taip elgiasi paraudusi mykčiojo kažką nesuprantamo. Ji dabar jau mokytoja. P.S. Jonui. Doras žmogus niekados nepateisins TĖVYNĖS ir TAUTOS išdavikų.

  3. Jonai,o iš kur tu žinai, kad jinai jautėsi kalta? Kaip rašo amžininkas, Neris labiausiai bijojo, kad sovietai ją paliks Lietuvoje, nepasiims į Maskvą. Išdavikas lieka išdaviku, per tokius kaip ji, Paleckis, Venclova ir Cvirka, Lietuva pusė amžiaus išbraukta buvo iš žemėlapio, ir iki šiol negali atsigauti.
    Apmaudu, kad laisvoje Lietuvoje, jos sostinėje veikia S.Neries vardo mokykla. Tai koks pavyzdys jaunimui? Koks pavyzdys jiems duodamas? Kad kolaborantė, nors ir gražiai sugebanti eiliuoti, gali būti mokyklos patronu?
    Beje, kam reikėjo sovietams nuodinti tokią naudingą sistemai poetę, kuri dailiai eiliavo apie meilę rusijai?

  4. Ką jūs ten žinot apie jos išgyvenimus, kaip labai ji jautėsi kalta, kaip labai gailėjosi savo veiklos.. Nežinau kas geriau apibūdina autorių – ar tai, ką apie jį pasakoja kiti, ar tiesiog jo paties eilėraščiai. Pasiskaitykite, kad ir rinkinį „Prie didelio kelio“. Nors daug kartų redaguotas ir keistas, bet jame autentiški autorės išgyvenimai ir jausmai. Bent aš taip manau. O šiaip tai ką žmogus žinai kaip tu pasielgtum jos vietoj, ką darytum norėdamas, kad tavo šeima nenukentėtų, kad nenukentėtum tu pats.. Visai nežadu teisinti ar šmeižti S.Nėries, bet manau, kad visų pirma esame ŽMONĖS, o vėliau LIETUVIAI.

  5. Juozai, pritariu! Išdavikas lieka išdaviku. Kaip ir Kubilinskas, kurio, deja, kūrybą ne vienas savo vaikams vis dar skaito… O Kubilinskas buvo dar šlykštesnis išdavikas nei Salomėja.

  6. Pagaliau reikia nustoti garbinti išgamas. Judošius per du tūkstančius metų yra niekšybės pavyzdys, nors už kelesdešimt skatikų priešui pardavė ŽMOGŲ. S.Nėris, P.Cvirka ir kiti jų bendraminčiai pardavė TAUTĄ ir TĖVYNĘ todėl, mano manymi, jie yra didesni nusikaltėliai už minėtą Judošių. Tai jie buvo stribams ir kitems stalino koloborantams pavyzdžiais kaip reikia kovoti už „liaudiės šviesesnę ateitį“. Pokaro metais, lenkų poetas V.Bronievskis (Wł. Broniewski) parašė tik vieną eilėrašti skirtą stalinui. Už tai jis liko visų apleistas ir užmirštas. S.Nėris parašė daug eilėraščių skirtų: stalinui, leninui, raudonąjai armijai. Maskvos radijo lietuviškose laidose gyrė staliną ir skatino tautą kovoti už „tarybų valdžią“.Todėl per paskutinį karą nepatyrė bado nes tuomet gaudavo didelę pensiją. Pateisindami jų poelgius, visi „tarybų valdžios“ mylėtojai patesina save ir savo nedorus darbus TĖVYNĖS ir TAUTOS atžvilgiu.

Komentarai uždrausti.