Neapsakomas džiaugsmas visiems pagaliau sulaukus lietaus! Ankstesniame straipsnyje išsakiau ūkininkų bėdas ir nuogąstavimus, o šiame norėčiau pasidalinti džiugesiu.
Kaip greit galima įsitikinti, koks žmogus menkas ir ne viską galintis, kai alina kaitra ir viskas džiūsta, kai labai reikia lietaus. O jo labai reikėjo visą pavasarį ir vasaros pradžioje. Palijo tik prailgėjus naktims.
Pastaruosius kelerius metus per Mindaugines užklupdavo liūtis. Šiemet jos ypatingai reikėjo. Nieks nebūtų pykęs, tik dėkojęs dangui. Tačiau šiemetė Mindauginių diena, kaip ir visos kitos šią vasarą, buvusi be lietaus.
Vis dėlto po Mindauginių ėmė lašnoti. Smulkutis lietus tapšnojo įkaitusią, suskirdusią žemę. Liepa pagaliau atnešė lietaus, kurio labai labai reikėjo. Laukėme jo du mėnesius. Šiek tiek per vėlai palijo javams, nes jau užaugusios mažos varpos ir gelsvėja šiaudas.
Labai apsidžiaugė liepos lietumi (nuo liepos 7-osios palyja beveik kasdien) ypač karves auginantys ūkininkai. Nekiek pagerės vasarojus, bet daržovėms, sodams ir ypač pievoms – puiku! Ačiū Dievui, kad pagaliau palijo. Kai lyja ir šilta – paūgės taip pat kukurūzai, nes jie retoki ir smulkūs. Vis daugiau bus pašaro, negu jo būtų buvę, jei sausra būtų prasitęsusi.
Uogautojams skubu pranešti, kad miške mėlynės po lietaus žymiai padidėjo ir net norisi jas rinkti. Yra ir nenunokusių – tad ir vėliau dar bus galima jų pasirinkti. Kalbama, kad jas valgant pagerėja regėjimas. Šviežias reikia nuplauti šaltu vandeniu. Jos skanios su cukrumi arba su pienu, o šiltai – su skryliais. Laikas rinkti ir avietes bei serbentus (kur pavėsis – gražios kekės, nemaži vaisiai). Netrukus prinoks ir vyšnios.
Žemės ūkio restruktūrizavimo ir modernizavimo agentūra šiemet skatino sėti pupinių šeimos augalus, kad pagerintų dirvą, įterptų natūralaus azoto, bei taikyti sėjomainą ypač kukurūzų laukuose. O buvo verta. Ypač džiaugiasi tie, kas pasėjo žirnius, dobilus ir liucerną. Šiaip tikriausiai nemažai kur auginami šie augalai. Neseniai Paseinėlių kaime pastebėjau, kokie gražūs dobilų ir liucernos laukai. O jau šalia jų pievos ir javai – nualinti sausros. Tikrai verta buvo šiemet šiuos azotu dirvą praturtinančius augalus pasėti. Jie neilgamečiai, bet kai žolė džiūvo, stebėjau, kaip vienas ūkininkas nupjaudavo kelias pradalges sultingų dobilų ir vežė tvartan karvutėms. Apsimoka turėti pasėtų dobilų, ypač kai būna sausra. Juos auginti ir dėl sėkmės verta. Dažnai tikima, kad keturlapiai dobilai neša sėkmę juos radusiems žmonėms (ypač netyčia rasti). Vaikystėje ne sykį teko aptikti keturių, penkių ir šešių lapelių dobilėlį. Džiovindavom ištiesę laikraštyje ar knygoje. Paskui galima buvo parodyti kitiems ir pasigirti.
Vienas Beržalapių kaimo ūkininkas labai peikė tuos, kurie sumanė kvotas: „Gailiuosi, kad neturiu dobilų. Karvės labai sumažino pieno. Tegul atsikabina su tom kvotom. Kam jie pernai mums baudas skyrė? Šiemet dangaus bausmė ištiko. Dėl sausros netekom žolės. Reiks parduoti dalį karvių, nes trūks pašaro. Jau neturiu kur ganyti, nes gryni kalneliai. Štai tik po paskutinio lietaus turėtų atsigauti žolė. Čia smėlėtos žemės. Gali būti, kad šaknys ir visai nudžiūvo, ir tik piktžolės sužaliuos. Nėra lengva ūkininkui, kai spaudžia valdžia ir dar dangus…“
Būtų labai gerai, kad kuo ilgiau mus džiugintų palankūs orai. Vasara greit lekia. Nevalia ilgai sėdėti – reikia rinkti, kaupti, konservuoti savo pačių arba miško išaugintas gėrybes.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl