Kodėl skaitai?
Ar kada nors bandei atsakyti į šį klausimą? Nelengva surasti atsakymą. Kokiu tikslu perskaitai vieną ar kitą tekstą?
Atsakymų begalybė.
Kartais akį užkabina visiškai atsitiktiniai tekstai. Vienų antraštė įdomi, kitų pavadinimas suintriguoja, o trečių… tiesiog žinomo autoriaus kūrinys.
Kaip skaitai?
Iš viršaus į apačią ir atvirkščiai arba iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę. Neįmanoma? Viskas įmanoma. Nuorodomis gali keliauti pirmyn ir atgal. Skaityti galima atidžiai ir apgraibomis. Mėgstama kapstytis tekste, išbarstyti žodžius ir bandyti juos vėl sustatyti į vietą. Vienas kitas žodis kurs nors paklysta ir nepatenkina skaitytojo lūkesčių. Skaitai tyloje, mieste, pietumis garuojančioje virtuvėje? Kas per skirtumas? Supranti, kad didelis. Ar skaitai grojant muzikai? Ji veikia skaitymo tempą, santykį su juo, patį teksto suvokimą.
Skaitai tik juodas eilutes?
Pagauni baltam lape nusėtus juodus ženklus? Ar ten yra tik tai, ką užčiuopia akis? O kas, jeigu baltoje eilutėje tarp juodų žodžių teksto yra kas nors daugiau? Galbūt „tuščia“ erdvė paliekama būtent skaitytojui, kuris sustotų, pailsėtų, pamąstytų, įsijungtų į teksto kūrimo pratęsimą ar papildymą? Taškas nereiškia teksto pabaigos. Jį padeda ne skaitytojas, o parašyto teksto autorius. Kam? Kad nei jis, nei mes nepasimestume minčių srauto chaose. Už parašyto teksto ribų yra begalybė, todėl tekstas niekada nesibaigia. Šiandien gali jį užbaigti, bet rytoj drąsiai pratęsti.
Ką tik perskaitėm dar vieną tekstą.
Beprasmybė.
Ji irgi turi prasmę.
Jūra, tai ne tik banguojantis platus vanduo.
Po jo paviršiumi yra šis tas daugiau.
???
Jeigu matai
raidėmis
nupieštus
laiptus,
tai nereiškia,
kad jis
apie juos
KALBA
Beprasmybėje yra prasmė