Birutė Roglienė iš Žagarių visus stebina neapsakomu darbštumu. Kokie jos darželiai, kiek juose gėlių! O viduryje gandro lizdas su trimis gandriukais. Čia gandrai kasmet išsiaugina po du arba tris jauniklius.
– Kaip visur suspėti? – klausiu Birutės.
– Raikia susiplanuoc, – sako ji. – Aš daug susirašau: kų tų dzienų padarysiu, kų kitų, kų tracųdzien. Dar mažai jau kas prašo gamyc veseiliom. Nu jei da numiršta kaimi biednesnis, tai ateina, kad pagamytau, o kici tai užsisako restoranuose ar kavinėse.
O kap gaminau? Nugi jei užskerdza penimį ar du, tai raikia visų saveitį ruošč valgį. Pirmiausia susūdau ir paruošu dalį in rūkymų, o kitų virimu, alia pirmiausia sūrumoj pora dzienų turi pabūc. Paskui ateinu ir pagaminus mėsas imuosi už pyragų. Mano beržalapį vis imdavo žmonės ir kvolino, da skruzdėlynų. Ir tortai geri, jei kaimiški kiaušiniai, tai biškoptai stori ir minkšči išsikepa. Raikia nemažai prigamyc ir visokio valgio, kad būtų kuom pavaišyc svecus. Da su žuvimi raikia prigalvoc ir su viščienu. Pirmiau madingas buvo bigosas, dar jau baršteliai arba rasalas – sultinys.
Prigamini, o paskui raikia cinkamai ir gražai an lėkštių išdėlioc ir an stalų išdėc. Ba kap gražu akiai, tai ir gardzau valgosi, ir susivalgo. Pakvolina ir da kitų sykį paprašo.
– Jūs sugalvodavot ir kaip papuošti stalą, kambarį ar salę, kaip įmantriai pasitikti parvykstančius (takelis, nubarstytas žiedeliais, vartai iš lininio audinio), – tęsiu.
– Da mano audzimo liko ricimas, tai nor kur panaudoju. Cinka an bromo ar kur an papuošimo, – porina mano pašnekovė. – Turu vis savo kvietkų pilna visadu. Jau kap pražydėjo ir peržydėjo, tai žiedukus susipilu kašukan ir padzovinu, tai žiemų kap rasta.
An dzviejų bonkelių pasiuviau tokius kap rūbus jaunikio ir jaunosios. Juos vis inteikiu jauniesiem, kap parvažuoja in namus. Palinkiu sėkmės ir inteikiu šitų porukį, kad nesiskirtų. Ir žūrau, kad per visų pokylį nedzingtų viena nuo kitos. Cikiu, kad tadu ir mano valgiai bus gardūs, ir visi patenkyci.
Pirmiau daug rinkau sėklų visokių augalų. Jei labiau spalvotos, tai man gerau. Išklijavau nemažai paveikslų ir padovanojau visokiom progom. Darau ir an Žolinių vainikus. Turu su jais nemažai nuotraukų. Laikėm Žagarų bažnyčukėj, alia pelės kap paragauna, tai nepalieka. Paskui in Sainus pora dzidelių paėmė, tai stovi kunigų buvusioj seminarijoj – su Mergelės Marijos statulėli, su Aušros vartų, ir dzidzausias – žmogaus dzydzo Kristus kap beldza in duris. Tai paskucinis mano darbas. O darau jį, kap susapnavau. Turėjau sapnų, kap Jėzus beldzasi ir nenoru adaryc durų. Pribudus pamisnau, kad raikia sukūrc tokių stovylukį. Man sukalė seserės vyras Antanas Adukauskas, o aš paskui klijavau tep visokiom sėklom pora mėnasių. Apsiaustų vien iš šabalbonų kelių atspalvių. O dar pasikvolysiu, kad mano darytas šv. Kazimiero paveikslas yra Kučūnų bažnyčoj, ba tai jos globėjas. Padarau, kap šventė 100 metų. Tynajus kapuose guli mano dzieduliai. A, da dėlioju, darau ir iš akmenukų, šakutes pjaustau aštru peiluku.
Tep vainikų Žolinėm darau nemažai su visokiom ostijom arba šventųjų temu ir vis nešėm su kaimo jaunimu per atlaidus Sainuose procesijoj. Dar yra jaunesnių. Misnu, kad mano pavyzdzu gražai iškomponuoja su visokiom sėklom jau specialių meno dailį baigus Jovita Jančulių ir mano seserės Onutės duktė Ieva Adukauskų. Linkiu cik sėkmės ir ištvermės.
Dabarcinius vainikus nor nupaveiksluoja ir indeda in „Aušrų“. O kap aš da darau, tai niekas per labai nesidomėjo. Ciek, kad paci turu jų nuotraukas. Norėtau, kad kadu da kas kytresnis apžūrėjis pasakytų, kad tai buvo gražu ir verta.
Labai myliu paci daryc ir labai myliu tuos žmones, katriej daro tų ar šų. Ty man nerūpi, kad invercyc, alia kad ir savo malonumu. Labai myliu visokius kvietkus ir myliu jų žūrėc, tai jiej man gražai kvepia ir žydzi.
O kap visur spėju? Dar tai jau vaikai paaugyci, o seniau tai cikrai paci dzyvinuos, kap aš spėjau. Alia sako: cik norėk, tai ir spėsi. O norėc tai visadu ir visokio grožo norėjau, tai tų kvietkų, va kad ir lelijų, tai jau kiba visokiausių spalvų turu. Nusižūrau, kad ty kas turi, ko aš neturu, tai pasiūlinu savo, kokio neturi, ir apsimainom. Tai vėl nusperku. Ir tep iš daržalio pasidarė net daržas su kvietkais, kitas su sodu, kitas su daržovėm, ba gi žmogu visko raikia: ir akiai, ir in pilvų.
O va an stulpo rėcį inkėlė sūnus, tai jau gal 10 ar ir daugiau metų atlakia vis garniai. Nu apdergia, ba gi gyvas padaras, alia kap dėl akių grožybės, tai man labai pacinka. Va ir palasa su vištom grūdų, ba gi tas sausumas, tai ir su varlėm bėda. O ca gi trys vaikai jiem raikia išaugyc. Kap ir žmogu – tai ne baika. Matiau ir aš bėdos ir pas žmones, ir namuose. Likom be mamos labai anksci, o tėvas parėjo net iš Maskvos. Jį parvežė rusai be vienos kojos, alia pasidarė medzinį. Arė arkliais ir vis dainavo, kad viskas gerai, bile sveikata būtų. Tep ir aš sakau. Ko dar raikia? Bile sveikatos būtų, tai visur spėsim.
– Labai ačiū, Birute, už Jūsų gerumą, gražius darbus ir pasakojimus, – padėkoju. – Linkiu sveikatos ir kūrybiškų darbų.
G. Pakutkienė, punskas.pl
Nuostabi tarmė, Lietuvoje tokių tekstų nedaug esu užtikęs, kur tokia tarmiška šnekta būtų rašomi straipsniai, išlaikant tas nuostabias ypatybes ir skambesį. Viskas daugumoje subendrinta lietuviška gramatika… manau, reiktų grįšti ir Lietuvoje prie tarmių išlaikymo mokymo tose pačiose mokyklose, nes tai kaip tautiškas audeklas su visom spalvom ir gijom … Ačiū.