„Punsko bažnyčią įrašiau į gražiausių pasaulyje matytų šventovių sąrašą“, – po Punske vykusių šv. Mišių už 50-ąjį Poezijos pavasarį ir jo sumanytoją poetą Justiną Marcinkevičių kalbėjo 2013 m. Poezijos pavasario dalyvė Punsko ir Seinų krašte poetė, dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė. Ji neseniai atsiuntė po šio apsilankymo parašytą eilėraštį, skirtą Punsko Dievo namams.
***
Bręstantis pumpuras –
Giedančiame prisiminimų medyje.
Jutimas, atklystantis kraujo šauksmu iš
Tolimųjų kartų patirties, įamžintos
Gotikiniam Punsko bažnyčios altoriuj.
Tarytum laiko dulkių pilkuma, gramzdina į praeitį…
Regiu ją prieš pradėdama sapnuoti,
Prieš užmigdama, kiekvieną sykį, kai kalbu
Sveika Marija, dešimt ir daugiau kartų.
Kai sugrįžtančios atgailos įprasminamos
Mediniuose rūpintojėliuose.
Reikia atmelsti, – kažkas pasakė.
Nepamenu, kur ir kada, ir kam teištarė,
Krutindamas suskeldėjusias lūpas.
Kai rankose laikiau seną rožinį, dovanotą mamos.
Tokį patį turėjo ir
Mirštantis tėvas. Atmelsti, atkalbėti.
Mano Dieve, atleisk ir saugok.
Suteik mums jėgų, stiprybės, tikėjimo,
Nes tikiu Tavimi, gyvenimu.
Tikiu ir meldžiu, kai kalbi
Mano lūpomis, mano burna, pilna
Žydėjimo, pilna pumpurų…
Daiva Molytė-Lukauskienė
Daiva Molytė-Lukauskienė yra gryna dzūkė nuo Valkininkų, nors jau daug metų gyvena gražiausiame Lietuvos kampelyje – Nidoje. Yra išleidusi keletą poezijos knygų, kurios buvo pastebėtos Lietuvos literatūros pasaulyje, įvertintos premijomis. Ji ne tik poetė, bet ir dailininkė – pati iliustruoja savo knygas.
Pasak poetės, eilėraščiai neatsiranda iš niekur, jie išnyra iš patirties, kuri lydi žmogų nuo pat pirmųjų dienų. Kuriantis žmogus visada kupinas dvejonių, ar gerai daro, ar eina teisinga kryptimi…
„Prisimenu jausmą, tą norą, kai labai norėjau parašyti eilėraštį ir dar labiau norėjau jį išsiųsti, kad išspausdintų – pasidalinti su skaitytojais, – sako Daiva Molytė. – Dabar į save žiūriu tarsi iš šalies… Ateina tas metas, kada siunti savo tekstus, o jie nėra atmetami, nesakoma „palauk“… Nors siunčiu retokai, turiu pasidžiaugti, jog išvystu juos vartydama leidinius. O kartu sau keliu tuos didelius reikalavimus: geriau
mažiau, negu daug ir nesutvarkytų eilėraščių.“
Daiva yra įsitikinusi, kad poezijai rašyti reikia susikaupimo ir vienatvės. Pasak jos, eilėraštį reikia kurti tyloje, ramybėje, atsiriboti nuo kitų žmonių. Kai gimsta eilėraštis, kūrėją užlieja džiaugsmas, skausmas ir visos kitos emocijos. „Jei nesi jautrus, nematai aplinkos, pasaulio – nieko neparašysi, nesukursi, viskas ateina per jausmus, pamatymą, pamąstymus, – teigia Daiva Molytė. – Kiekvienas kūrėjas turi valdyti situaciją: žinoti, ką nori pasakyti ir kaip tai galima padaryti. Šis žinojimas ateina su laiku, branda – tuomet kūrybiniai impulsai jau yra suvaldomi.“
Daiva Molytė gimė 1967-10-09 d. Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje, Varėnos rajone. 1985 metais baigė Varėnos 2-ąją vidurinę mokyklą. Vėliau – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę. Dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 2001 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino magistrantūros studijų programą.
B i b l i o g r a f i j a:
Natiurmortas su gudobelės šaka: eilėraščiai / (iliustracijos Daivos Molytės-Lukauskienės). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002 (Vilnius: UAB Sapnų sala).
Baltas kvadratas juodame fone: eilėraščiai / (iliustracijos Daivos Molytės-Lukauskienės). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Persodintos gėlės = Пересадочные цветы: eilėraščiai / vertė į rusų kalbą Clandestinus. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2007.
sb, punskas.pl