Prieš kelerius metus ne itin dažnai buvo kalbama apie emigrantų literatūrą ar apskritai kūrybą. Nelengva atsakyti į klausimą, ką duoda Lietuvai išvykusių į užsienį lietuvių literatūra, kokia ji yra. Šiandien pats laikas atversti lietuvių emigrantų kūrybos puslapius ir pasižvalgyti po „pažįstamų“ miestų gatves.
Šiuolaikinė emigrantų karta nebevadinama išeivija. Ji kitokia. Tai kitokiu tikslu ir kitokiais siekiais po Nepriklausomybės atgavimo išvykę iš Lietuvos žmonės. XX amžiaus lietuvių emigrantai su didele meile Tėvynei rašė romanus, kūrė eiles. Aidėjo dideli jausmais be galo mažytei Europos šaliai, kurioje gyventi buvo gera. Senojo kaimo įvaizdis nepriminė utopijos, tačiau kiekvienam tėviškė, kad ir kokia ji buvo, tapdavo savotišku pasakos kampeliu. Šiandienos užsienyje gyvenančių rašytojų kūryboje nėra ilgesingo skausmo paliktai šaliai.
„Visi gerai prisimename sovietinius laikus, kai mūsų akimis buvo draudžiama pamatyti, kas dedasi už tūkstančio kilometrų, ką veikia mūsų broliai pokario emigrantai. Tas nuotolis atrodydavo neįveikiamas, pilnas nežinomų žvaigždžių dangus, žadinantis tik begalinę vienatvę“[1]. Pasikeitę laikai atvėrė duris į pasaulį. Žmonės panoro keliauti, pamatyti ir patirti. Ne vienam nusibodo suvaržytas gyvenimas, už kurio sienų viskas judėjo tik pirmyn. Norėta įsijungti į plačiame vandenyne plaukiančiųjų gretas. Ne viskas ten buvo ir yra gražu, bet tai kiekvieno asmeninių istorijų lentynos.
Emigrantų literatūra laisvai prieinama Lietuvos knygynuose. Tai jau nėra viena knygutė, papildanti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Tai jau kelios ir gana stambios greta išsirikiavusios užsienyje gyvenančių lietuvių knygos. Manau, kad vertėtų pavaikštinėti po išvykusiųjų iš Lietuvos kūrybą. Įdomu palyginti tai, kas norėta atskleisti romane, o kas ne vienerius metus klijuojama kiekvienam iš šalies išvykusiam lietuviui. Sakoma, kad jie nepalieka Lietuvos ir nesijaučia atskirti nuo jos. Šiuolaikinės galimybės leidžia palaikyti ryšį su šeima. „Naujosios kartos emigrantai gali sau leisti nesigraudinti ir nevirkauti dėl prarastos Tėvynės, nes paprasčiausiai nesijaučia nuo jos atitrūkę. Jie ją myli, bet visai ne iš tolo“[2]. Kai kurie tikina, kad nejaučia jokios atskirties nuo Lietuvos, nes labai dažnai keliauja tarp vienos ir kitos valstybės, o tai ir skatina juos kurti. Kuo daugiau patirties, tuo didesnis žiūros taškas ir sunkesnis nešiojamų žinių kraitis, kurį norima iškrauti arba pasidalinti su platesne visuomene. Emigranto duonos paragavusių rašytojų knygose yra šis tas daugiau nei cikliški pasikalbėjimai su draugais apie gyvenimą užsienyje, darbo ir gyvenimo sąlygas bei uždarbio galimybes. „Tarp šimtų tūkstančių į Vakarus patraukusių jaunų ir išsilavinusių lietuvių visada atsiras ne tik viešbučių, restoranų, vynuogynų ir braškių darbininkų, senelių slaugytojų, bet ir kūrėjų“, – pasakoja rašytoja Janina Survilaitė. Tie kūrėjai rašydami ieško naujo savęs, kuria istoriją iš naujo, dalijasi patirtimi su Lietuva, įspėja išvykstančių iš šalies bangą, bando suprasti juos ištikusią tautinės tapatybės suvokimo problemą. Galiausiai emigrantų literatūros atstovai sutinka su vienu ir labai svarbiu jų rašymui įtaką turinčiu fenomenu – kūryba dažniausiai sužydi būnant Tėvynėje…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl