Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina…
(Iš Vytauto Kernagio dainos)
Kas ta mirtis? Galbūt žmogui ji gera? Mirtis – tai ne daiktas, niekas jos nepačiupinėjo, todėl negali pasakyti, kas tai. Kaip yra anapus? Niekas iš ten negrįžo ir nepapasakojo. Yra tik prielaidos ir tikėjimas geresniu pasauliu.
Spalio 6 d. anapilin iškeliavo estrados dainų atlikėjas – maestro Stasys Povilaitis. Kodėl tik dabar tai prisiminiau? Kodėl anksčiau apie tai nerašiau? Gal nesinorėjo ar neprisiruošiau?.. Nieko panašaus. Tokia mano „strategija“. Tiesiog viską apgalvojau.
Tik keletas garsių žmonių sukelia man tokį jausmą. Pasąmonė sako STOP. Tarsi negalėčiau jų liesti, nes esu per jauna, jaučiuosi neverta tai daryti. Keista filosofija: vienas kitą įvertinam – darbus, pasiekimus, gerumą, kai už nugaros tykoja paskutinis atodūsis.
Internete apie S. Povilaitį buvo pilna informacijos. Nėra ko lyginti su juo šio laiko atlikėjų, kurių dauguma siekia populiarumo, reklamos, ir neminėsiu, kuo „dainuoja“. Sunku būtų rasti žmogų, kuris padainuotų gyvai, grojant orkestrui.
Gyvenimas ir mirtis – neatsiejami dalykai. Žmogus nepagalvoja, kad žemėje jis tėra tik svečias. Verkiam, kai gimstam, verkia kiti, kai mirštam. Žmogus – kvailas padaras. Mokosi valgyti, vaikščioti. Juk bet koks kitas žinduolis jau pirmosiomis gyvenimo dienomis yra gana savarankiškas. Bet jeigu Dievas mus tokius sukūrė, be to, davė protą, tai nėra ko ginčytis.
Gyvenimas nėra rožėmis klotas. Be to, juk rožės spygliai gali skaudžiai ir giliai įdurti. Visi turime bėdų, bet kiekvienas mano, kad jo problemos yra didžiausios. Kai jaučiu, kad yra labai blogai arba labai gerai, prieš akis visada pasirodo frazė: „Visada taip nebus“.
Kiekvienas turime gyvenimo misiją, kurią gauname gimę. Mūsų reikalas, ką su ja padarysime. Gyvenimas per trumpas, kad viską suspėtume, kad dairytumės atgal. Kartais atrodo, jog vienas žmogus turi mirti tam, kad kitas gimtų. Gali būti turtingas, nuostabaus grožio žmogus, bet vis vien dulke pavirsi, tik nežinai, kada. O laikas tarsi smėlis byra pro pirštus…
Retkarčiais atrodo, jog gyvenimas netgi per ilgas. Bet jei paklaustum: „Kada norėtum mirti?“, tikriausiai kiekvienas atsakytų: „RYT (ir dar po pietų)“.
Ne veltui yra sakoma, kad reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Gyvenimas – tik vienas. Bet lengviau tai pasakyti negu padaryti.
Užrašinėdama šias savo mintis pirmą kartą klausiausi naujo muzikos albumo. Vienos Andriaus Mamontovo dainos žodžiai labai tiko šiai temai, tad būtinai turiu juos pacituoti: „Po mirties man žada išganymą, bet vis tiek aš myliu gyvenimą“.
Birutė Sendaitė, punskas.pl