V. Sinica. Paryžiaus žudynių pamokos

Paryžių sukrėtė didžiausias teroro išpuolis nuo 2004 metų, kai 191 žmogus žuvo per sprogimus Madrido metro. Šiąnakt Paryžiuje negalutiniais duomenimis pareikalauta 160 aukų. Gerai organizuoti, bombomis, granatomis ir kalašnikovais ginkluoti savižudžiai teroristai surengė atakas futbolo stadione, koncertų salėje ir keliuose restoranuose. Paryžiuje paskelbta nepaprastoji padėtis, sustabdyta didelė dalis transporto, uždarytos šalies sienos. Pasaulis gedi, smerkia terorizmą ir reiškia paramą Prancūzijai. Prisidėdami prie užuojautos tragedijos aukoms, turėtume plačiau pažvelgti į įvykių kontekstą ir galimas pamokas.

Prancūzija kaip karo laukas

2015-ieji Prancūzijai tapo islamiškojo teroro metais. Sausį šalį sukrėtė ataka prieš įžeidžiančio turinio satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją. Tuo pačiu metu šalyje vyko keli smulkesni išpuoliai, ypač prieš žydų parduotuves. Atakos prieš žydus kartojosi, musulmonų antisemitizmas šalyje augo ir tai galiausiai privedė prie tūkstančių Prancūzijos žydų kraustymosi į Izraelį, kurio premjeras pakvietė grįžtančius tautiečius išskėstomis rankomis. Tuo tarpu teroro išpuoliai tęsėsi: pramoniniame rajone netoli Grenoblio birželį žmogui nupjauta galva. Auka buvo darbdavys teroristo, kuris aukos galvą aprašinėjo arabiškais užrašais, o išpuolio metu turėjo „Islamo valstybės“ vėliavą. Galiausiai rugpjūtį automatu ginkluotas vyras bandė surengti skerdynes traukinyje, tačiau buvo laiku sustabdytas kartu važiavusių JAV kariškių. Visi šie įvykiai kūrė nesaugumo atmosferą, jau kuris laikas šalyje buvo sustiprintas saugumas. Tai nesutrukdė į renginius Paryžiuje patekti automatais ginkluotiems teroristams.

Dar rugpjūtį teko rašyti, kad Europos laukia viešų egzekucijų įrašai iš Europos šalių sostinių. Žinant, kad teroristų veikimo tikslas yra skleisti baimę žudant civilius gyventojus, būtent teroro ir žudynių perkėlimas į Europą yra nuosekli ir logiška jų veiklos tąsa. Islamo valstybei viena nupjauta galva Prancūzijoje verta daugiau nei šimtas nufilmuotų egzekucijų Sirijoje. Europiečiai turi jaustis nesaugūs savo namuose. Žinant vyraujantį Europoje mąstymą, pakankamai tikėtina, kad piliečių reakcija į teroro išpuolius bus ne skatinimas kovoti su teroristais jų šalyse (čia jums ne JAV), o raginimai „nebeerzinti musulmonų“ antskrydžiais Sirijoje. Penkis milijonus musulmonų gyventojų turinčioje Prancūzijoje klausimas, kaip reaguoti į tokius išpuolius, iškyla ypač aštriomis formomis.

Uždaromos sienos ir migrantų grėsmė

Fransua Olandas paskelbė, kad Prancūzija uždaro visas sienas, kiekvienas pasienio postas nuo šiol bus tikrinamas. Priemonė skambi, tinkanti žmonėms nuraminti ir deranti prie bendros ES tendencijos uždarinėti vidaus sienas. Tačiau saugumo šaliai sienų uždarymas tikrai nesuteiks. Vieša paslaptis, kad su migrantų srautais į Europą pateko ir nauji ISIS kovotojai, tačiau rekrutų jiems netrūksta ir pačiose Europos šalyse.

Terorizmo grėsmė, bent Prancūzijoje, tik netiesiogiai susijusi su pabėgėlių problema ir atviromis sienomis. Prancūzija ir konkrečiai Paryžius seniai turi savo potencialių teroristų armijas. Vien 2012 m. skaičiais Paryžiuje gyveno pusė milijono, o Il de Franso regione (Paryžiaus apylinkės) – viso 1,5 mln. musulmonų. Kaip matėme, ir dešimties užtenka siaubui pasėti Paryžiaus gatvėse. Jokiu būdu negalima visų musulmonų laikyti potencialiais teroristais. Religija – ne diagnozė. Tačiau net 16 proc. Prancūzijos gyventojų teigia palaikantys ISIS tikslus, jaunimo gretose šis skaičius siekia 27 proc. Šie žmonės yra lengvai pažeidžiami teroristinių grupių propagandos ir verbavimo. Ir jie jau seniai Prancūzijoje – ten gimę, užaugę, baigę jokio lojalumo valstybei nebeugdančias kairuoliškas mokyklas. Būtent toks buvo „Charlie Hebdo“ užpuolikų profilis. Prancūzijai šie skaičiai reiškia mažiausiai du dalykus: visišką valstybinės švietimo sistemos fiasko ir akivaizdžią grėsmę nacionaliniam saugumui.

Tuo tarpu pabėgėlių per kelerius metus priimta tik 24 tūkstančiai, didelė jų dalis telkiasi Kalė uoste ir pagarsėjo tik šturmais prie Lamanšo tunelio. Iškart po šios nakties įvykių Kalė migrantų stovykloje, vadinamosiose „džiunglėse“, įsiplieskė gaisrai, nors visi korektiškai neigia, kad tai prancūzų kerštas už atakas Paryžiuje. Įvykiai Paryžiuje, be abejo, yra arba privalo tapti rimtu signalu musulmonų migrantų priėmimo kitoms, uždarų ir lengvai radikalizuojamų musulmonų bendruomenių neturinčioms šalims, pirmiausiai Vidurio ir Rytų Europai. Kaip teigia buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis „negalime vien tik plačiai atverti savo durų nepatikrinus kas pro jas įeina. Negalime nuolat teigti, kad esame pasiruošę, kai iš tikrųjų nesame“. Europoje smarkiai per daug tikėjimo draugiškos ir vieningos žmonijos pasaka. Tačiau tai pamokos mums, ne Prancūzijai. Paryžiaus išpuolių atveju šiandienos migrantų srautai, greičiausiai, ir vėl nieko dėti. F. Olandas tiesiog užsidaro kartu su savo teroristais.

Politkorektiškos kaltųjų paieškos

Atakų centre atsidūręs socialistų prezidentas kaip ir pridera pasmerkė teroristus, paprašė draugiškų šalių vienybės ir išsakė užuojautą aukų artimiesiems. Tačiau iš pirmųjų F. Olando ir B. Obamos pasisakymų panašu, kad ir vėl bus vengiama nurodyti, kad dėl teroro išpuolių kaltas islamo ekstremizmas. Ką noriai skelbia patys musulmonų kovotojai, nedera ištarti Vakarų šalių lyderiams. Vengiantieji įvardyti savo problemų kilmę visada tuo kenkia tik patys sau, bet Vakarų viešojoje erdvėje įsigalėjęs kultūrinis marksizmas ir politinio korektiškumo kanonai neleidžia to padaryti.

Problema principinė: jeigu pripažįstame, kad egzistuoja ryšys tarp islamo religijos ir terorizmo, tuo pačiu pripažinsime, jog kultūriniai ir religiniai skirtumai nėra bereikšmiai – jie lemia visuomenių stabilumą, sugyvenimą, o kraštutiniais atvejais kaip šis – ir jos narių gyvybes. Bet Vakarų Europa jau pusę amžiaus buvo mokoma, kad kultūriniai, religiniai ir kiti nesirenkami tapatybių skirtumai nieko nereiškia. Net Bažnyčia pradėjo skelbti, kad musulmonas krikščioniui brolis, abu savaip ieškantys kelio pas tą patį Dievą. Marksistuojantis Vakarų elitas, kokį ir atstovauja F. Olandas su B. Obama, nėra pasiruošę pripažinti, kad ne kažkokie abstraktūs, o būtent islamo teroristai yra nuolatinė ir vis didėjanti grėsmė Europos gyventojams. Tačiau kuo ilgiau jie dels, tuo neadekvatesnės bus jų ir mūsų reakcijos priemonės.

Islamo taika

Vakarams būtų sveika nustoti sau meluoti, kad islamas yra taikos religija, o „Islamo valstybė“ neturi nieko bendra su tikruoju islamo mokymu. Kai JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) aiškina, kad „islamas yra taiki religija, kuri remiasi visų žmonių orumo idėja, o Islamo valstybė yra islamo priešas“, jis arba nežino, ką šneka, arba ciniškai ramina daugiakultūrinę valstijų visuomenę, kad JAV nekariauja prieš islamą kaip tokį. Abiem atvejais tai netiesa.

„Islamo valstybė“, prisiėmusi atsakomybę už išpuolius Paryžiuje ir susieta su ankstesnėmis atakomis Prancūzijoje, vadovaujasi autentišku klasikiniu, kalifato laikus siekiančiu islamo aiškinimu. Tai nėra jokia atskalūnų sekta. ISIS siekia atkurti pasaulinį islamo kalifatą ir bent sunitų (ISIS – taip pat sunitai) islamo mokytojai šiam tikslui iš principo pritaria. „Mes laukiame kuo greitesnio kalifato atėjimo, [tačiau] kalifo vardas gali būti suteiktas tik visos musulmonų tautos (umos)“ – Islamo valstybės pretenzijas komentavo vienas garsiausių sunitų islamo mokytojų ir autoritetų Jusufas Al-Kardavi (Yusuf Al-Qaradawi). Taigi problema sunitams ne pats ISIS tikslas islamizuoti visą pasaulį, o abejotina pretenzija prisiimti šį vaidmenį sau. Ne vienas Palestinos politikas yra pareiškęs, kad „ISIS doktrina kyla iš Korano ir Sunos. Nėra tokio dalyko kaip „ISIS ideologija“, nes jų ideologija yra pats islamas“. Ne vienoje vietoje Suna tiesiogiai nurodo nupjauti kitatikiams galvas ir pirštus, jei jie nesutinka atsiversti į islamą (47:4; 8:12). ISIS būtent tą demonstratyviai daro. Turime reikalą su islamo ortodoksais, bet ne su tikėjimą iškraipančia sekta.

Tačiau kaip įmanomas toks masinis įtikėjimas islamu – „taikos religija“? Ilgametis islamo tyrinėtojas, buvęs Ronaldo Reigano komandos, o dabar JAV nacionalinės saugumo tarybos narys Robertas Reilly paaiškina šį paradoksą. Jo teigimu, musulmonai toms pačioms sąvokoms suteikia visai kitas prasmes nei vakariečiai. Klasikinio islamo tikslas yra taika (salam), bet tai ne bet kokia taika, o taika pasaulyje, suvienytame islamo ir valdomame šariato teisės principais. Agresija tikėjimo reikaluose negalima, tačiau tas (asmuo ar tauta), kas triskart atsisako atsiversti į islamą, pats yra laikomas agresoriumi (taghout) ir pradedančiu karą (harb). Visa, kas trukdo islamo sklaidai, prieštarauja Alacho valiai, tad tokio aiškinimo šalininkams belieka gintis. Islamo sklaida buvo kiekvieno kalifo kasmetinė pareiga. Karui skleidžiant islamą keliami reikalavimai ir ISIS nebūtinai juos visus atitinka. Bet būtent į šią klasikinę, VII a. siekiančią kalifų pareigą pretenduoja naujoji teroristinė valstybė. Islamas kaip taikos religija tokioje šviesoje neprieštarauja ISIS tikslams ir metodams.

Kas toliau?

Nėra jokio pagrindo galvoti, kad teroro išpuoliai Europoje liausis. Priešingai, logiška tikėtis jų aktyvėjimo. JAV ir Rusijai įsitraukus į karo veiksmus Sirijoje, o ISIS prarandant pozicijas tikrojo karo fronte, normalu, jog teroristinė organizacija grįžta prie išbandytų ir veiksmingų savo veikimo būdų. Kai yra silpna, jai labai svarbu pasirodyti stipriai ir perkelti dėmesį nuo savo problemų Sirijoje (tam tikra prasme, tą patį Sirijoje veikia Putinas).

Esamoje situacijoje, kai ne viena Europos valstybė yra įsileidusi, bet neintegravusi gausybės svetimai civilizacijai priklausančių piliečių, būtina skubiai stiprinti saugumo priemones trumpalaikėms grėsmėms spręsti. Rytų Europą šie įvykiai pamoko apie atvirų ES išorinių sienų keliamą pavojų ir verčia pergalvoti džiugaus migrantų priėmimo idėją.

Vakarų Europai tuo tarpu kyla ekonominis ir kultūrinis integracijos aspektai. Pirmuoju pasigirsta aiškinimų, jog Vakarų šalys turi užtikrinti atbėgėliams ir n-tosios kartos imigrantams orų pragyvenimą ir darbo vietas kaip sėkmingos integracijos būtiną sąlygą. F. Olandas ir B. Obama tam pritartų. Tačiau jei imigrantams neatsiranda oriai pragyventi leidžiančio darbo priimančių šalių darbo rinkose ar juo labiau jei jie patys nenori dirbti ir renkasi gyvenimą iš pašalpų, abiem atvejais tokia našta Europos valstybėms tiesiog nereikalinga.

Antruoju, kultūriniu aspektu, būtina ne žodžiais, o darbais mesti multikultūralizmo modelį į istorijos sąvartyną, kur jam ir vieta. Kritinį požiūrį į savo valstybę (ne valdžią!) ir į jos istoriją formuojančios mokymo programos yra tiksinti bomba, lėtai ir užtikrintai dezintegruojanti tautiškai mišrias visuomenes. Tik kultūriškai integruotus ir valstybiškai lojalius piliečius be skrupulų ugdančios valstybės gali būti ramios, jog užantyje neaugina teroristų. Visi turime skausmingą prabangą, gailėdami Paryžiaus aukų, kartu pasimokyti iš Prancūzijos padarytų klaidų.