Antanas Šeštokas iš Avižienių bendruomenės sakęs: jei per Martyną (lapkričio 11 d.) ledas, tai per šv. Kalėdas bradas. Ir atvirkščiai. Taigi šiemet per Kalėdas turėtų būti ledas. O Naujieji metai bus šlapi.
Izabelė Sidarytė-Brazinskienė pasakojusi, kaip karo metais, kad „užeiviai“ neišgrobtų grūdų, jos tėvas žiemą pasisėmęs iš aruodo rugių „an arimo užsnigto išsėjo, o paskui sniegas apsnigo ir lyg patalu apdengė laukų. Atšilus pavasaru kap rasta – insišaknijo, sužaliavo ir geras buvo derlius, buvo ko kirsc, rišč, kūlc ir buvo an stalo duonos“.
Po ilgalaikės šių metų vasaros sausros įsilijo tik po spalio 10-osios pašalimo. Jonas Leončikas, gimęs 1929 m., prisimena:
– Tep seniau sakydavo: jei pašalo, tai ir lis. Ir va dar lyja beveik kasdzien. Kiek pašaldė prieš Visus šventus, ir vėl lietūs, o žamė perdzūvus, viskų sugera, nesidaro nei lūgai, nei an kelių klampynė, kap seniau kad raikėjo aic insirėžusiom vežimų rėžėm kap taku, ba minkštas molis darėsi po inlijimo… Aplimpa čabatai, kad sunku būna kojos kiloc. Arc irgi po lietaus negerai, kap per šlapia, arkliai minko žamį, ba ir plūgas aplimpa moliu, noragas nesminga. Raikėj pralaukc, kol pašąla kiek žamė, tai vėl gerai arėsi. Mylėjau žamį arc arkliais, o kap traktorų už parduotus penimius nuspirkau, tai irgi paciko juom arc. Kap raikydamas duonos bakanų atrieki riekes, tep rieki žamelį, žamį – guldai vagų prie vagos…
Ežeruose vanduo nusekęs, pasitraukęs metrą ar daugiau nuo krašto, boluoja plačios smėlio pakrantės. Daug šią vasarą sumažėjo vandens…
Karvės, veršiai dar kai kur ganosi, nes vietomis matyti žolės kuokštai. Žieminis javas silpnai įsišaknijo dėl vėlyvo žemės įdirbimo. Mat rugsėjį nelijo, tai sunku buvo dirbti žemę. Reikia tikėtis, kad įsišaknys, nes ruduo šiltokas, sniego kol kas nematyti.
Jonas Leončikas porina:
– Laikau sanovinį kvietkų – ulijandrų, tai prieš lietų iš jo lapų kapsi lašukai. Tai žinau, kad lis. Dėl vaistų ir grožo išauginu dzidelių alijošų, iki pusantro metro. Kadais mūs dzideliam kambarin suveina Klevų kaimas vakarais ir gieda litanijų. Suveina, atgieda, paskui pašoka. Mano tėvelis vis užvesdzinėjo litanijų. Per pora dzienų seniau giedodavo prie numirusio. Suveina vyresni vis žmonės ir gieda, meldzasi, poterauna, kol net pakavoja. Cik tadu paraina namo.
XIV amžiaus pabaigoje į pagonišką Lietuvą atėjusi krikščionybė atnešė naują simbolį – kryžių, kuris tapo žmogaus išgyvenimų ir dvasinės būsenos liudytoju. Dažnai prie sodybų matomas Kristus – Rūpintojėlis, saugantis nuo ligų ir nelaimių. Statomais kryžiais žmonės išreiškė savo rūpesčius, maldavimą, liūdesį, prašymus, bet ir padėką Dievui, džiaugsmą, meilę Kristui. Jie statyti ir krikšto proga, ir protėviams atminti. Jonas Leončikas sako:
– Klevuosa, vis misnu, kode Marazų tokia dzidelė kolonija buvo, kiba dzidzausia iš viso kaimo, alia tynajus nederlinga žamė ir piešcynas. Tode jis paėmė iš dvaro tokių žamį, katros kici nenorėjo. Jis ūkinykavo ir sykiu kalviavo. Ty prieg Gulbinio ažaro, vieškeluko ir keluko in Marazų namus stovėjo medzinis nuog sanovės kryžus (kiba pats saniausias iš viso Klevų kaimo) su mūkuti. Pastatė po karo Antanas su savais inicialais AM (Antanas Marazas) akmeninį kryžų – apmainė tų sudūlijusį medzinį. O kap in Michnovcus iš Klevų kelių žamino, tai an aukštos pakrantės liko tus kryžus.
Ir tęsia pasakojimą jau visai kita tema:
– Kaimuosa daugiau prieg dvarų tai buvo ladaunios tokios vadzytos. Iškasa sklepukų žamėn, primeta ladų prikapojį iš užšalusių balų arba ažarų, ir šaldė žuvis. Mėsų laikė kamaroj – kų an dabar valgyc, o skilandzį ir palcis lašinių tai pakabina an šatrukės ar virvukės ir inkabina krasnyki (medzinėj skrynioj) an aukšto, prieg kamino. Sviestų vyniojo krieno lapan. O kap išrado šaldytuvus… Pirmiau sumoki pusį gyvenimo sutaupytų pinigų už šaldytuvų ir žinai, kad veiks, kol surūdzis. Dar šaldytuvai pigesni, alia grait sugenda.
Sako: dzaukis, kad gyveni, ir Dzievų mylėk, ir nedaryk kitam to, kas tau pacam nepaciktų. Būna ir tep, kad netyča kitų užgauni, visai netyča, nenorėdamas, alia žodzis kap žvirblis – nepagausi, išlėkė ir nulėkė. Kitų gyvenimais verta domėcis cik dėl to, kad iš jų galim pasimokyc. Vieniem tas gyvenimas langviau nuveina, kiciem sunkiau, alia visiem raikia dzaugcis, kad aciradom svieti, buvom, dzyrbom, gyvenom…
Rudenį labai sutrumpėja diena, greitai temsta (17 val. jau būna tamsu). Su didžia pagarba lenkiuosi vyresnio amžiaus žmonėms, kurie seniau prie silpnos šviesos – spingsulės ar žibalinės lempos – vakarojo: skaitė, vijo pančius, verpė, audė, mezgė, siuvo… Teko sutikti moterų (tarp jų ir savo mamą), sugebančių megzti tamsoje, nežiūrint į mezginį. Šitaip mezgė pirštines, kojines.
Kiek išminties ano meto žmonių pasakojimuose! Skubėkime išklausyti ir užrašyti, nes jų gretos retėja. Praeitis bus įdomi naujoms kartoms. Jei neišklausysime savo tėvų, senelių, nesurinksime šeimos praeities gyvenimo nuotrupų, tai ką pasakosime saviems vaikams?
E. Pakutkienė, punskas.pl
Tiesa, Eugenija. Visi užrašinėkime įvairius žmonių pasakojimus. Gražu ir paklausyti, ir paskaityti.