Gyvenu savo tėviškėj, aprašė man tėvas ir iki dabar turu visus 25 hektarus. Stengiaus visadu dzyrbc, kad būtų ir sau, ir parduoc ko. Tėvas vis šnekėj: „Nor necingėkit, vaikai, sveiki užaugot, turit rankas, gausit rodų, o duonelį kap cinginys valgo, tai acimykit – tadu duonelė verkia…“ Tep man insidėjo: tėvas nukritusių kad ir plutukį visadu pakėlė nuog žamės ir pabucavo. Tai va kap saniau gerbė duonų. Kožnų an rugienojų varpų rugių pakels, surinks. Jau tep sugraboju padraikas, o tėvas vis peraidzinėj ir da pora saujų parsinešdzinėj. Tep buvo.
Mylėjo ir gerbė sanus savo tėvus. Kitoki buvo seniau ir vaikai. Nor tadu tai tėvai an sanystos jokios rentos, savų pinigų negaudzinėjo kap dabar. Alia pamenu, kap tėvas vis sakė: „Jei mani išveši an točkos, tai anūkucai pamatį ir tau tep acilygis“.
Gražus ca šitas Dvarčėnų kaimas ir prieg ažarų. Aplink vien ažarai: Dubinkis, Dubelis, Štabynkis, Berznykas, Pircis, Balandzis. Vieni pardavį pakrantes, kici ne. Kedais buvo vien lietuviškas kaimas, dabar maišytas. Kode ca tep susimaišį, tai nežinau. Mes tai dastaikėm. Kap nemokėjom lankiškai, tai vis ciek kap mokėjom, tep šnekėjom. Ba raikėj mokėc, ba galėjai ir gauc, jei nemokėsi. Dabar nepaiso, lenkėja. Da vyrasni vaikus išmokinį lietuviškai, ba daugiausia tai marcos atėjį in Dvarčėnus iš Žagarų, Kalviškių. O jau mūs vaikai su lenkutėm susižanijo ir nelabai in savus vaikus nori šnekėc. Nor aina in Pockūnus in pamokas lietuviškas, parajį namo nelabai nori pasakoc, kų isimokino. Su dzieduliais jau jiem langviau lankiškai. Nu ir tep maišosi.
Ca mūs kaimi tai dzidzausias gaspadorus Virbala. Kici tai kų ca lygysis. Kadais buvom visi vienodzi, su sanais trobesiais, visi, rodos, statėsi, dzyrbo arkliais ir cik tadu šakės, lopeta, spragilas, grėblys – raikalingiausi rankosa dalykai. Tai va buvo net penkiolika Dvarčėnuosa kiemų, o dabar tai liko nedaug, gal cik koki penki. Kici ieškojos langvesnės duonos. Vieni ca gyvena, o žamį išrandavojį, pacys in valdziškus darbus važinėja. Daug kiemų jau liko tuščų. Va kad ir kaiminystėj tokia graži stuba medzinė. Ca gyveno Češkevičai. Vaikų neturėjo, išmirė. Liko ir jų sodas dzidelis, ir stovi namai – dzidelė medzinė stuba ir molinis tvartas. Vieni išajį in miestų, kad ir Sainus, kici toliau. Daugiausia jaunų vaikiščų išvažavo in kasyklas Slonske, tį turėjo darbo ir duonos, gavo isyk kur gyvenc – stubų, gavo paskolų an penkių metų. Seniau tep nebuvo, kad valkiotųsi kas be darbo, tuoj policija suima, kožnas turėj turėc darbų.
Strokas žūrėc, kap dabar būna, kad doko an galvos nėra, cik sienos. O jei macyc dangus, tai kap gyvenc? Toki daugiausia per šnapsų nusirita ir valgo jiej cik verkiancų duonelį… Nor kas nori, tai dzyrba ir turi darbus, ba nori dzyrbc ir usidzyrbc. Kitų nepasisamdzysi, ba nenori, nor darbo ir neturi…
Iš šitų namų irgi išvažavo an darbų. Parvažuoja vasaroc, ir pas mus, ir pas kitus iš Lenkijos gilumos grįžta, alia an visai tai nenori grįžc. Dabar tai daugiau in usienius važuoja, ty gerau turi. Ca iš savo šaimynos likau su vienu savo broliu. Jis prie rubežo – pasienin gyvena su savu šaimynu ir mūsų senuti, 96 metų, mamu.
1972 metais mūs kaimi invedė elektrų. Pirmiausia in buvusius dvarus, miestukus poneliam, o paskui cik in kaimus paprasciem žmonėm. Be elektros kožnas kap galėj, tep dzyrbo prieg žibalinei lempai, dūmuosa. Tamsu, langucai nedzidukai, alia bile dokas an galvos buvo ir ko valgyc. Prastai gyveno, nu alia gyveno, kur dėsis… Ir dabar daug jaunų ima paskolas. Gyvena gerai, iš ca in Lietuvų netoli, išvažuoja, dzyrba, gauna ir žamės, tai 12 hektarų, tai kiek pasisėc. Kas nori – turi arci in rubežį ir in Lietuvų.
Saniau mūs kluoni buvo šokiai. Daugiausia motorais suvažuoja, alia ir pėscų, ir dzviracais. Pylnas kluonas prisrinkdzinėj… Mūs tėvas Vincas Petkevičus tai graino armoniku, o tokias Dambrauskas skripku. Da ir Češkevičus graino armoniku. O kap kadu tai ir vieno užteko muzikanto. Tai da mūs sanan kluonuki kol nebūna javo, tai darė vakarėlius. Tai pas Virbalus, va ir pas Savukus, daugiausia kluoni. O paskui, kap adarė Aradnykuosa kliubų, tai ty buvo vakarėliai ir lošimai. Pirmiau barės, mušės dėl savo kaimo mergų.
Dvarčėnų kaimi kadu tai buvo starovierų bažnyčukė, vadzyta molenu. Paskui jų išardė. Krasnagrūdo ponas Aismontas rado gražasnį vietų ir pervežė in Žagarus, an kalnuko pastatė, an sanų katalikų kapų. Va, ca per kalnukų iš mūs kaimo aina da sanas kelalis in Štabinkį. Nor nedaug liko ca rusų: Alnuosa, Alnukuosa, Stabinkin, ty, Štabynkiuosa, jų yra ir kapinynukas. Draugiški visadu buvo ir geri kaimynai, alia ca kap išnyko. Vieni sako – in Lietuvų pabėgo, kitų cik kapas dzidelis buvo, ba per karų daug Stabinkiuosa sušaudė, paskui iškasė ir kur tai jų kaulus surinkį išvežė. Saniau turėj ty kap ir bėgc, ir tarnauc, karauc, kur liepia. Va, mūs dziedulis irgi anais čėsais Rosijoj tarnavo ar kap tynajus. Žinau, kad namo parajo net iš Murmansko.
Papasakojo Stasys Petkevičius
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl