– Kap sulauksi Naujų metų, toki jiej tau ir bus cielus kitus metus. Jei pramiegosi, tai ir apsnūdis būsi per visus metus, nebus kuom dzaugcis. Tep sakydavo vis mūs tėvas. Tai laukėm, labai laukėm ir kap vaikais buvom, ir paskui su jaunimu, – porina Jonas Leončikas. – Raikėj laukc, ir labai laukėm tų Naujų metų, kol jauni buvom. O kap nelauksi, tai ir nepasdzaugsi ar ir nemokėsi paskui dzaugcis…
Dar ateina Nauji metai ir nelaukci. O kap sanam žmogu tai jiej kassyk sunkesni, sakytau, ateina vis, alia jau ne gerasni… Va kap sanam graita metai kopa an pecų. Ir nešok tu juos. Ir nešoji, kų gi padarysi?..
Po apydairai išsiprausiam, užvalgom namie ir ainam su kitais laukcie Naujų metų. Nemažai metų tai ir pas mus vis daug jaunimo priaidavo laukc. Tai susėda už stalo, bovinas, tai žiedų dalina, tai baikas rieca, kas kokias žino ar išmisna. Va nei nepamatai, kap čėsas aina, tai cik žūrėk – jau 12 valanda nakcies arcinas.
Tėvas mūs tai vis kap cikras gaspadorus atneša bonkutį ir cik po scikluko kožnam, katris jau ne vaikas, inpila. Žūrėj, kad neprasgertų. Ogi ir vaikai vis žoplinėjo, klausės, akis išplėtį. Tėvas labai pilniavojo, kad negertų. Ir cik po scikluko davinėj, nu jau jei po pora – tai ir viskas. Mūs tėvas, sakytau, atsargus buvo ir pilniavoj, kad neprasgertų, nepracino. Jam ajos, kad neinprastų ir negertų. O suveina mergos, bernai. Alia sykį sasuoj usimanė: „Duokit nor pirštų pavylgyc, duokit pamėgyc“. Nu jau neištvėris sakau: „Imkie ir gerk“. Tai užteko, kad lūpas pavylgė. Kap pajautė kartumų, tai jai užteko. Pradėj spjaudzyc ir pabėgo, ir daugiau nenorėj mėgyc tos smarvės šnapso.
Kap kadu nešėm an kalnuko kūlį šaudų. Užkuram, parėkalojam arba padainuojam, pamatom, kap an kitų kalnukų usidega. O tadu sniegas cik gyrgžda, šaltukas kap raikianc. Tai ne dabar, kad nėr kur sušalc. Va tode ir pečai iš mados išajo, neraikia šylcis, kap nesušąli.
In bažnyčų susranka arba pėsci, arba rogėm. Tai cik skamba zvanukai, rogės paskui roges. Tai žūrėk – išvirto, apsikraca ir vėl ritas in roges. Šalta tai visadu buvo. Būrkas ir kailinius jau kap kas turėj – ištraukė vis an žiemos. Apsimūturuoja moterys viršinėm, vyrai būrkom ilgom prieg žamei. Ir arkliam uždengc, kol stovi, tai gunčės iš prastesnio milo buvo. Važavom kas nedėlia in Sainų bažnyčų ir su žmonu paskui. Da paskvolysiu: mano tėvas vis buvo iš lietuviškų kaimų ar kap ty tokiu patarėju prieg bažnyčai. O paskui ir mani paėmį išrinko, tai daugelį metų raikėj an susrinkimų pas klebonų vis prieš Naujus metus. Užtai da gerai pamenu anuos kunigus. Vincentas Astasevičus geras klebonas pokarinis, cik neilgai gyveno nabagas. Aciveždavom jį, kap kalėdojo, o pavasarį laukų švencyc. Paskui kunigas Venžikas. Irgi mokėj lietuviškai. Jau sanas jis buvo, tai sunkiau jam in kaimus. Jis nenorėj niekur aic, alia tai klebonijon darė susrinkimus. Ir liepia jaunesniam kunigu vesc. Tai Majauskas vedė susrinkimus. Davė ir po sciklukų išgerc, kad cik gerasni metai ateitų. Suveinam, pasišnekam.
Algirdas Vektorius pasakoja:
– Savo vaikystėj, pamenu, nusnešį užkuram an kalnuko šaudų kūliukų pora ir tep žūrėjom in Lietuvos pusį. O iš ty šaudė tadu in viršų raketas. Vakari gerai matėsi. Dzviem valandom ankscau nei pas mus ty pascikdzinėj Naujus metus – tokias tadu buvo skirtumas. Tai išaidzinėjom an kalnuko prieš 22 valandų laukc Naujų metų sykiu su Lietuvu.
– Aš tai kampi gyvenau – Dusnyčoj, prieg Galadusio ažaro, – sako Jonas Dabulis. – Karaiviai praaidzinėj, pilniavoj. Cik sutemsta – visi tuoj in stubų ir an pečo. Cykiai vakarais raikėj būc. Kas ty misno, kad aic an kalnukų. Namie sėdėjosi, nor misnosi irgi apie Lietuvų: tep arci, o negalim nuveic, o tynajus ciekos giminių likį…
Kastulė Subačienė prisimena:
– Tėtukas vis sakydavo: jei per Naujus metus kokias nesmagumas, tai paskui ir kitais metais sargėkis, ba gali būc tokias nesmagumas. O jau in bažnyčų tai visadu per Naujus metus, kapgi kitap. Seniau misno apie gruodzį ir sakė, kad tai vilkų mėnasis, kad dūšos slankioja. Tode nedzyrbo, miški nekirto medzų, ba sakė, kad tos malkos nesikūris ir gali nuo jų užsiliepsnoc troba. Nenervino tų dūšų ir nesbarė šaimynose, kad nepakenktų sau ir gyvuliam, žieminis javas, rugiai kad cik užaugtų.
Nepylė ir plūksnų in impilus patalam ir paduškom, ba buvo tep, kad nuog to paskui pavasarį varnos ir šarkos žųsukus ir indikucus išnešojo. Avis kirpo cik prieš adventų, o ne vėliau – ba tokio kirpimo vylnos būna kietos, a ir dobilai augs raci. Jei kų darė, tai kad iki pusiaunakcies baigc, ba visko taikėsi. Nežinau, ar cikrai tep buvo, alia ko ty tadu cik neprisklausėm iš kitų.
Seniau žmonės nežinojo, kodėl rudeniop dienos sparčiai trumpėja, o naktys ilgėja. Retai bepasirodant saulei juos apimdavo baimė. Manyta, kad gali užeiti amžina tamsa. Pradėta atlikinėti magiškus veiksmus, norint padėti sustiprėti saulei. Mokėta džiaugtis jos sugrįžimu. Atsirado kovojimo su tamsybių dvasiomis apeigos.
Žemdirbiai pastebėjo, kad javų ir kt. derlius priklauso nuo žemės, saulės ir vandens. Pradėta tikėti, kad svarbiausia gyvybės ir derlingumo davėja yra deivė Žemyna. Paskui atsirado ir kitų dievų, su jų kultu susijusios apeigos, maldos.
G. Pakutkienė, punskas.pl