Kur gali nuvesti vaikystės svajonė?

Dalia Valinčiūtė – kukli, nuoširdi mergina, kilusi iš Valinčių kaimo, viena (jei ne vienintelė) Punsko krašto keliautojų, aplankiusių nemažą dalį Europos, Pietryčių Azijos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Viduržemio jūros šalių, kai kurias Atlanto ir Ramiojo vandenyno salas… Kaip tai įmanoma? Tokia jauna pati „bastosi“ po pasaulį? Iš kur joje tiek drąsos?

Gyvenimo keliai nenuspėjami… Laimingi tie, kurie pasirinkę svajonę, o ne pragmatizmą, pasiekia pilnatvę ir profesiniame darbe, jungdami pomėgį su pareigomis. Ne draugų, mokytojų (tikriausiai nuoširdūs) patarimai, o vaikystėje stikliniame ekrane ir laikraščiuose pamatyti vaizdai bei vėliau prieš akis išplaukęs kruizinis laivas lėmė Dalios gyvenimo kelią. Merginos aistra kelionėms neblėsta – jos nenumalšins nei sunkus, varginantis darbas, nei ilgalaikis išsiskyrimas su gimtine. Kaip pati keliautoja sako: svarbiausia – noras ir ryžtas, o tada jau nėra neįmanomų dalykų. Ir nėra žemėje tokio krašto, kur Dalia nenorėtų atsidurti. Juk pasaulis yra gražus visais savo atspalviais, todėl ir verta jį pamatyti.

Božena Bobinienė: Susipažinkim. Papasakok trumpai apie save.

Dalia Valinčiūtė: Baigus Punsko Kovo 11-osios licėjų, įstojau į Lietuvos sporto universitetą (tuo metu dar buvo Lietuvos kūno kultūros akademija). Ten įsigijau turizmo ir sporto vadybos srities magistro laipsnį. Įsidarbinau kruizinių laivų kompanijoje, kur restoranuose dirbau padavėja. Šį darbą dirbau ir Australijoje. Mėgstu slidinėti. Beje, kaip bebūtų juokinga – slidinėti išmokau Graikijoje (šypsosi). Vėliau teko slidinėti Austrijos ir Slovakijos kalnuose. Mėgstu klausytis trance ir house muzikos.

Stabtelkime ties kruiziniais laivais. Tai vandenynais, jūromis keliaujantys turistų „miestai“.

Taip, iš tiesų, tai plaukiojantys miestai su įvairiomis kavinėmis, barais, restoranais, baseinais, SPA centrais, čiuožyklomis, kazino ir kitomis pramogomis. Kruizinių laivų yra labai daug ir įvairių. Aš įsidarbinau Amerikos Royal Caribbean International kompanijoje, kurioje plaukiojau dviejų rūšių laivais – Voyager ir Jewel of the Seas. Jie palyginti buvo nedideli. Viename tilpdavo apie 4500 žmonių, o kitame – iki 3400. Mano kompanijos laivyne yra ir didžiausias pasaulyje Allure of the Seas laivas, kuriame telpa apie 9000 žmonių. Juo į kelionę galima būtų paimti dviejų Punsko valsčių gyventojus. Tik, mano manymu, didelių laivų minusas yra tai, kad jie negali sustoti visuose uostuose, nes juk ne visi uostai tokiems gigantams pritaikyti.

Ar kelionės kruiziniais laivais brangios?

Kelionės kaina ir trukmė labai įvairi. Kaina priklauso nuo metų laiko ir nuo pasaulio krašto, kurį pasirenkame lankyti. Dvigubai brangiau mokėsime, pvz., per atostogas, Kalėdas ar Velykas. Ne sezono metu galima nusipirkti 4 dienų reisą Karibuose už 300 dolerių vienam asmeniui; už šią sumą užsitikriname kajutę, visos dienos maitinimą bei pramogas. Vėlgi reisas po Šiaurės Europą – Švediją, Baltijos jūros šalis, Suomiją, iki Sankt Peterburgo yra gana brangus – apie 2000 dolerių už savaitę. Taip pat kruizo, plaukiančio pro Havajus iki Aliaskos, kaina gana didelė, – maždaug 2500 dolerių vienam asmeniui. Turbūt brangiausiai atsieina dviejų aukštų apartamentas Allure ir Oasis of the Seas laivuose – apie 20 tūkst. dolerių už savaitę.

Kokia reiso trukmė?

Kruizo reisas gali trukti 3 dienas, savaitę, 2 ar 3 savaites. Galima taip pat išplaukti į kruizinę kelionę aplink pasaulį; ji trunka 100 dienų ar daugiau.

Kur reikia kreiptis, norint įsidarbinti kruiziniame laive, ir kokius reikalavimus reikia tenkinti?

Lietuvoje yra agentūra Klaipėdoje, kuri padeda viską sutvarkyti. Galima įsidarbinti barmenais, dirbti kazino, kambarių valytojais, virėjais, Guest relations (asmenys, lydintys laivo svečius, sprendžiantys jiems iškilusias problemas), šokėjais, muzikantais, dainininkais, masažistais, SPA darbuotojais… Aš įsidarbinau kruizinio laivo restorano padavėja. Tam reikėjo turizmo srities diplomo, darbo patirties, sveikatos pažymėjimo, pinigų nusipirkti bilietui į vieną pusę, na ir, aišku, gero anglų kalbos mokėjimo. Beje, tokiame darbe galima įžvelgti ir neigiamų pusių: jis trunka 7 dienas per savaitę, apie 10 valandų per dieną, ir taip 6-7 mėnesius ant vandens. Po to leidžiama 2-3 mėnesius atostogauti.

Tačiau visus nepatogumus atperka galimybė keliauti po pasaulį. Kadangi aš dirbau mažesniuose laivuose, turėjau galimybę nukeliauti į įvairius žemės kampelius. Aplankiau ne tik Karibų salas, bet ir Viduržemio jūrą bei Azijos šalis.

Ko labiausiai reikia, norint keliauti po pasaulį? Pinigų, laiko, noro, ryžto?

Svarbiausia yra noras ir ryžtas, o jeigu ko nors labai nori – tada surasi ir pinigų, ir laiko. Manęs daugelis vis klausia: „Kaip tu taip viena nebijai keliauti, visur pati važinėti?!“ Manau, tą baimės ribą peržengiau Graikijoje. Nuo to laiko kelionės man – pats malonumas. Šitiek mielų ir gerų žmonių sutinki savo kelyje! Būna entuziastų, kurie palieka darbus, parduoda visą savo turtą ir likusį gyvenimą praleidžia keliaudami po pasaulį. Sutikau daug jaunų žmonių, kuriems nusibodo darbo rutina, gyvenimas diena iš dienos. Jie nusprendė visa tai palikti ir išvykti į kelionę. Na, o mano atvejį turbūt galima būtų apibendrinti posakiu: „Kartą paragavęs negali sustot“ (šypsosi).

Šiuo metu Lenkijoje (ir ne tik) gausu populiarių keliautojų (Wojciechowska, Cejrowski, dar anksčiau – Tony Halik). Kas inspiravo Tavo keliones? Tie nuotykių ieškotojai, o gal knygos, pasakos?

Prisimenu, kai buvau mažesnė, tėtis namuose žiūrėdavo pažintinius dokumentinius filmus, ir man tai labai patiko. Kartą, dar licėjaus laikais, anglų kalbos kabineto spintoje su klasės draugais radome visą krūvą „National Geographic“ žurnalų. Mes juos vartėme ir plėšėm lapus su gražiausiais vaizdais. Aš parsinešiau juos namo. Žiūrėjau ir galvojau: o kad taip ten nuvykus?!

Kai kas man sakydavo: „Ko tu ten ar ten važiuoji, taigi viską gali pamatyt televizijoj ar kompiutery“. O man tai ne tas. Priešingai – jeigu išgirstu apie kokią gražią vietą, tai man dar labiau norisi ten nuvažiuot.

Dar licėjaus laikais mano klasės draugai ir mokyt. Aldona Vaicekauskienė kalbino rinktis studijas Dailės akademijoje. Tvirtino, kad tapyti gražiai moku. Tačiau aš, susižavėjus filmais apie kitas šalis, norėjau pasirinkti specialybę, kurios dėka galėčiau keliauti.

 

Studijų metu, vykdant Socrates/Erasmus programą, pusmečiui teko išvažiuoti į Graikiją. Ten mažai mokėmės, bet labai daug keliavom (juokiasi). Išvyka į Graikiją buvo visų mano nuotykių pradžia. Tada įgijau pasitikėjimo savimi, kurio, beje, anksčiau man labai trūko. Ir tada, pirmą kartą gyvenime, Mykonos saloje prieš akis išniro didžiulis kruizinis laivas. Spoksojau į jį gerą pusvalandį ir mąsčiau, kad jame tikriausiai kažkas dirba… Grįžus į Lietuvą, baigiau studijas ir išvažiavau padirbėti į Šiaurės Valiją. Ten sutikau merginą, kuri man prasitarė, kad stengiasi įsidarbinti kruiziniuose laivuose. Pagalvojau: kodėl ir man nepabandžius? Ir pabandžiau!

Kuri šalis, kur buvai nuvykus, buvo toliausia, kuri įdomiausia, kuri labiausiai skyrėsi nuo mūsų krašto?

Tolimiausia šalis, į kurią buvau nuvykus, tai Naujoji Zelandija. Tai neapsakomai graži vieta. Sužavėjo mane savo nuostabiais kalnais ir sodriai žalia veja. Buvau įsitikinus, kad pas mus žolė žaliausia, bet klydau (šypsosi). Be to, ieškodama informacijos apie darbą Australijoje sužinojau, kad jaunimas iš Lenkijos vieneriems metams gali vykti į Naująją Zelandiją, ten dirbti ir keliauti. Gaila, kad šitą galimybę aš pražiopsojau, bet džiaugiuosi, kad bent 3 savaites turėjau progą grožėtis šiuo kraštu.

 

 

 

 Kiekviena šalis, kurią man teko aplankyti, buvo įdomi ir skirtinga. Karibų salos (Jamaica, Puerto Rico, Aruba, Barbados, Grand Caymanai, St. Marteens, Haitis, Curacao ir kt.) sužavėjo nuostabiais paplūdimiais bei saulėtu oru. Meksikoje gėriau skaniausią margaritą ir ragavau gardžiausias jūrų gėrybes. Taip pat teko patirti neapsakomą karštį plaukiant tarp Egipto ir Saudo Arabijos dirbtinai sukurtu Sueco kanalu.

 

 

 O Azijos šalyse (Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Hong Kongas, Malezija) žavėjausi moderniais dangoraižiais ir senovinėmis šventyklomis. Teko aplankyti Nagasakio miestelį (Japonija), kuris prieš 70 metų buvo sulygintas su žeme atominės bombos. Buvau ir tenykščiame Atominės bombos muziejuje, kurį lankant galima įsivaizduoti, kokia neapsakoma tragedija ištiko tos vietos gyventojus.

 

 

 

 

 

 

Dirbdama kruiziniuose laivuose, mačiau Viduržemio jūros grožį ir jai priklausančių tautų įvairovę.

Prieš pusantrų metų gavus Australijos „Darbas ir poilsis“ vizą, turėjau galimybę nuvykti į tą pasaulio kraštą ir vaikščioti po vadinamąją raudonąją žemę, kuri nuo seno man atrodė nepasiekiama. Tuo pačiu pavyko aplankyti kelias Ramiojo vandenyno šalis bei šiek tiek sužinoti apie jų pirmtakų kanak (Naujoji Kaledonija) ir melanezijiečių (Vanuatu) kultūrą. Australijoje išmokau ir nardyti. Pirmą kartą nardžiau Great Barrier Reef – tai vienas gražiausių povandeninių pasaulių, kuriuos teko matyti. 8 metrų gylyje buvo baisu ir nesmagu, bet arčiau vandens paviršiaus, koralų rifuose – labai patiko nardyti. Koralų ir žuvų grožis – neapsakomas! 

 

 

 

 

Koks buvo Tavo įdomiausias nuotykis kitoje šalyje? Gal teko išgyventi pavojingas akimirkas?

Vieną nemalonų įvykį turėjau Socrates/Erasmus studijų Graikijoje metu. Kadangi laivas, kuriuo plaukėm keliaudamos po salas, sustodavo tarpiniuose uostuose, mes su drauge sugalvojome nepirkti bilieto iki paskutinio uosto, bet tik iki artimiausios salos. Manėm, kad kartą patikrinę bilietus, daugiau netikrins. Tačiau bilietų patikrinimas vyko kelis kartus. Aš iki pat Atėnų uosto drebėdama ištupėjau tualete, o mano draugė – bagažinėje (juokiasi). Išlipusios iš laivo buvom taip išsigandusios, kad neprabilom gal kokį pusvalandį. Pasižadėjom, kad daugiau taip nedarysime.

Nelabai malonų momentą išgyvenau ir Vanuatu saloje, kai norėdama duoti uždirbti vietinei moteriai, nusipirkau jos pagaminto maisto, kurį pardavinėjo gatvėje. Mano skrandis pasipriešino tokiems skanėstams, ir visą kitą dieną teko smarkiai sirgti. Kai pasveikau, sugalvojau išsinuomoti motorolerį ir apvažiuoti aplink visą Efatė salą. Mano bandymas pirmą kartą gyvenime vairuoti tokį dvirátį pavyko, tačiau namo grįžau ne tik su kraujuojančiais keliais, bet ir su sulamdytu motoroleriu (juokiasi).

 Kaip pasiruošti egzotinei kelionei?

Visų pirma – reikia pasiimti daug kremo nuo saulės ir mažai šiltų drabužių (šypsosi). Negalima užmiršti pasiteirauti, koks tam tikroje šalyje yra užsikrėtimo maliarija lygis, ir jei reikia – būtinai pasiskiepyti. Taip pat vykstant, pvz., į Karibų ar Ramiojo vandenyno salas, būtina patikrinti orų prognozę, nes ten kiekvienais metais siaučia uraganai. Na, ir kas svarbiausia – neužmirškime pasiimti geros nuotaikos!

Dabar esi (kol kas) Valinčiuose, bet, ko gero, neilgai. Į kurią pasaulio pusę dabar vyksi?

Tiek daug vietų dar yra neaplankytų! Nemažai laiko praleidau saulėtuose kraštuose, paplūdimiuose, todėl dabar norisi vykti ten, kur oras šaltesnis ir gamta labiau laukinė. Traukia mane šiauresnės šalys. Kiek daug girdėjau ir prisiskaičiau įdomių pasakojimų apie šalių įvairovę ir jų žmones Pietų Amerikoje! Viena giminaitė man prasitarė: „Tuoj nebus vietos, kurios būtum neaplankius“, tačiau pasaulis ne toks jau mažas, kad per kelerius metus jį visą pamatytum ir apkeliautum. O aš vis dar kaip toji nenuorama, nenusėdžiu vietoj ir vis noriu kur kitur nuvažiuoti. 

 Ar galvojai kada nors sukurti savo kelionių nuotraukų/įspūdžių blogą?

Božena, gerą mintį man pasiūlei apie nuotraukų blogą (šypsosi).

Ar yra pasaulio kraštas, kurį labiausiai norėtum pamatyti?

Labiausiai norėčiau pamatyti… visus pasaulio kraštus! Manau, kad kiekviena šalis yra įdomi. Šiuo metu visą laiką mano galvoje mintys apie Antarktidą. Man tai neapsakomai paslaptingas ir mistinis pasaulio kampelis. Tačiau būtent tai ir skatina domėtis, kaip galima būtų ten patekti. Juk sakoma: „Viskas yra įmanoma!“

Nuoširdžiai dėkoju už pasidalijimą kelionių įspūdžiais ir linkiu, kad toliau Tavo svajonės pildytųsi!

 

Božena Bobinienė, punskas.pl

Nuotraukos iš asmeninio Dalios Valinčiūtės archyvo