Apie Jurgį Krikščiūną ir Vytautą Prabulį

2016 m. balandžio 10 d. 14.00 val. (Lenkijos laiku) Punsko lietuvių kultūros namuose vyks filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ premjera. Tai pilno metražo (2 valandų) vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos partizaninį judėjimą Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Jis pasakoja apie šio krašto partizanus ir jų ryšininkus, apie 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą.

Apie J. Krikščiūną ir jo adjutantą V. Prabulį ne kartą rašėme mūsų portale. Norime trumpai priminti, kokias užduotis ir misiją šie partizanai vykdė Punsko krašte.

Lietuvos laisvės sąjūdžio karžygys, Dainavos apygardos štabo viršininkas, partizanų kapitonas J. Krikščiūnas-Rimvydas buvo iškili asmenybė. Antrajam pasauliniam karui baigiantis, jis buvo sovietų suimtas ir kalintas Šiaulių kalėjime devynis mėnesius. Paleistas iš kalėjimo išėjo į mišką. 1946 m. vasarą vadovavo Dainavos apygardos Mindaugo grupės partizanams. 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis.

Žinomi du dokumentuoti J. Krikščiūno-Rimvydo prasiveržimai per Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną ties Punsku. Pirmas įvyko 1947 m. gegužę. Tąsyk J. Krikščiūnas su giminaičiu Juozu Lukša-Daumantu, perėję sieną, nuvyko į Gdynę, kur susitiko su Laisvės sąjūdžio atstovais užsienyje. Apie šią kelionę žinome iš Daumanto knygos „Partizanai“, Adolfo Ramanausko-Vanago („Daugel krito sūnų…“) atsiminimų, Vytauto Krikščiūno liudijimų, iš partizanus lydėjusios punskietės Natalijos Briliūtės-Janušauskienės pasakojimų ir kt. Atgal į sovietų okupuotą Lietuvą partizanai sugrįžo birželio 5 d.

Žinome apie kelis nedokumentuotus J. Krikščiūno-Rimvydo buvimus Punsko krašte. Kaip tikina dr. Bronius Makauskas, 1946 m. gruodžio pabaigoje Vaičiuliškės Pauliukonių sodyboje vyko Lenkijos ir Lietuvos partizanų pasitarimas, kurio metu buvo susitarta dėl teritorijos, kur gali „netrukdomai“ veikti Lietuvos partizanai. Teritorijos, kurioje galėjo slapstytis lietuviai, vakarų riba ėjo keliais Budziskas–Šipliškės–Žabariškės–Seivai–Krasnavas.

Antras dokumentuotas J. Krikščiūno prasiveržimas per geležinę uždangą vyko 1949 m. pavasarį. Prasiveržime dalyvavo keturi partizanai ir du jų susišaudyme žuvo. J. Krikščiūnas perėjo sieną, bet buvo sužeistas. Jis čia pasiliko iki tragiškos lemties. Sovietų specialiosios tarnybos, turėdamos savo rankose J. Deksnį ir M. Pečeliūną, žūtbūtinai bandė susekti J. Krikščiūno slėptuvę. Jis saugumui buvo nepaprastai svarbus, nes galėjo sutrukdyti jų planus. Nepaisant didelių MGB pastangų, Rimvydas beveik neįtikėtinu būdu ir toliau informavo Vakarus apie Lietuvos rezistenciją ir krašto padėtį.

1949 m. birželį lenkų ir rusų saugumas dalinai susekė J. Krikščiūno ryšius su Vakarais. Rimvydas paruošė siuntą, kurioje buvo represuotų ir ištremtų į Sibirą žmonių sąrašai, dokumentai, liudijantys apie sovietų siautėjimą Lietuvoje, ir prašė ryšininko P. Paznėko nuvežti ją Marytei Briliūtei į Varšuvą. P. Paznėkas, bijodamas vykti, siuntą, atrodo, perdavė P. Remindavičiui, kuris beveik 4 kilogramų audeklu apsiūtą paketą išsiuntė paštu. Paketą lengvai perėmė lenkų saugumas.
1949 m. rugpjūtį lenkai suėmė M. Briliūtę, ją tardė, jėga ir kankinimais privertė prisipažinti. Netrukus Rimvydas gavo kvietimą vykti į vieną Vakarų šalių ambasadų Varšuvoje pasiaiškinti dėl dingusios siuntos. Jis nevažiavo, nes akivaizdu buvo, kad saugumas jam rezga pinkles. 1949 m. liepą J. Krikščiūnas kartu su V. Prabuliu, Br. Saveikiu ir A. Kvedaravičiumi bandė vykti į Vakarus. Apie tai išsamiai yra pasakojęs Pranas Grigutis iš Kampuočių bei Janina Judickaitė iš Eglinės. Į Suvalkų traukinių stotį partizanus lydėjo N. Briliūtė-Janušauskienė. Jos parodymu, ties Suvalkais lietuviai susikovė su ginkluotais lenkų geležinkelininkais. Partizanai nusprendė grįžti atgal ir kelionę į Vakarus atidėti kitiems metams. Po to J. Krikščiūnas ir jo adjutantas V. Prabulis išsikasė bunkerį Šlynakiemio Jakimavičių valdose.

J. Krikščiūnas-Rimvydas žuvo 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje. 1950 m. LLKS prezidiumo nutarimu jis apdovanotas po mirties Laisvės kovos kryžiumi (su kardais), jam suteiktas laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Krikščiūno nuopelnai laisvės kovose buvo deramai įvertinti. LR Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.

J. Krikščiūno adjutantas V. Prabulis-Žaibas buvo Punsko krašte senbuvis. Čia jis turėjo artimų giminių (Savickus). Lenkijos sieną perėjo 1945 m. balandį kartu su dešimčia partizanų. Slapstėsi pas Vaičiuliškės Pauliukonius.

Ilgai nebuvo aiški V. Prabulio gimimo data. Mockava, kur jis gimė, prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Punsko parapijai. Punsko valsčiaus metrikacijos biuro 232 numeriu pažymėtoje knygoje rusiškai rašoma: „1912 m. Mockavos kaime gimė Alfonsas Prabulis, Vinco ir Marijonos Makauskaitės sūnus“. Alfonsas – tai vyresnysis Vytauto brolis. Užuominos apie V. Prabulį nei Punsko valsčiaus, nei parapijos knygose nėra. Būdviečio klebonas tvirtina, kad nėra jos ir Būdviečio parapijos knygose. Jo teigimu, šios parapijos metrikų knygos prasideda nuo 1944 ar 1945 m. Kas atsitiko su ankstesniais įrašais? Ar knygos sudegė, ar buvo sunaikintos, nežinia.

Vieno seniausių Mockavos kaimo gyventojų Vytauto Busilo (jau miręs) teigimu, V. Prabulis galėjo būti 1927 m. gimimo. Jo ištikimiausia ryšininkė Teklė Pauliukonytė bei Prabulių giminės Lazdijuose tvirtina, kad Vytautas gimęs 1923 m. Ši data šiandien nekelia abejonių, kadangi ją patvirtina ir KGB archyvai. Iš jų žinome, kad 1941 m. kovo 4 d. V. Prabulis buvo sulaikytas ties Šeštokais, kai per sieną vedė Lietuvos aviacijos generolą A. Gustaitį (apie tai galima pasiskaityti http://archyvas.punskas.pl/antanas-nori-buti-ore/). Prabuliui buvo sudaryta byla. Yra išlikę jo tardymo protokolai. Užėjus vokiečiams, Vytautas iš kalėjimo paleistas.

Pažymėtina, kad Vinco Prabulio ir Marijonos Makauskaitės šeimoje užaugo septyni vaikai: keturi vyrai (Alfonsas, Jonas, Vincas, Vytautas) bei trys moterys (Katrė, Mikasė ir Ona). Visi broliai buvo partizanai, o seserys – partizanų ryšininkės. Du žuvo, kiti ištremti į Sibirą.

Gaila, kad šiandien Mockavoje nedaug kas prisimena Lietuvos partizanų Prabulių šeimą. Nėra nei mažiausio jiems skirto kryželio, nei atminimo lentos. Galima sakyti, kad nieko nėra apie juos ir Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl