Partizanų žūtis Šlynakiemyje

Iš saugumo dokumentų žinome, kad Rimvydą ir Žaibą išdavė du partizanų ryšininkai. Jų pavardžių neminėsiu. Vienas iš jų (operacinis slapyvardis Vytautas) jau kurį laiką buvo saugumo užverbuotas. Jis nurodė kitą ryšininką, slapyvardžiu Mažasis. Šis bandė susekti J. Krikščiūno ir jo adjutanto slėptuvę, ir jam tai pavyko. Kaip teigia istorikas dr. Bronius Makauskas, buvo taisyklė, kad ryšininkas neieško partizanų. Jei taip atsitinka, partizanai tokį žmogų nušauna kaip provokatorių arba priima į savo būrį, kad jis kovoje nušautų stribą ar saugumietį. J. Krikščiūnas pasigailėjo ryšininko ir jį paleido. Pasielgė krikščioniškai, bet tai atsisuko prieš jį patį.

Partizanai jautė, kad darosi vis labiau nesaugu. Iš P. Grigučio pasakojimų žinome, kad gruodžio 14-osios vakarą J. Krikščiūnas ir V. Prabulis atėjo pas juos paprašyti leidimo išsikasti slėptuvę (Pranas ir Veronika Grigučiai gyveno tada Šilainėje). Šeimininkams sutikus, partizanai per visą naktį kasė bunkerį. Paryčiais, gruodžio 15-ąją, sugrįžo į Šlynakiemio slėptuvę pasiimti ginklų ir kitų daiktų.

Apie 1949 m. gruodžio 15 d. tragediją žinome iš IPN išslaptintų saugumo dokumentų bei iš žmonių – tų įvykių liudininkų. Įvykių eiga sutampa, bet taikosi ir skirtumų. Juozo Jakimavičiaus, kurio valdose partizanai buvo įrengę slėptuvę, teigimu, visa tai vyko gruodžio 13 d. Šią datą jis įrašė ir atminimo lentelėje partizanų žuvimo vietoje. Kitas tų įvykių dalyvis Sigitas Valinčius (kalbėjausi su juo prieš kelerius metus) tvirtino, kad tai buvo gruodžio 19-oji. Juozo Daumanto knygoje „Partizanai“ pateikiama data – gruodžio 12 d. Saugumo dokumentai nurodo gruodžio 15 d. Ir tai yra labiausiai patikima data.

Apie gruodžio 13-ąją Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigoje buvo parengtas J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio-Žaibo suėmimo planas. Iš jo žinome, kad operacijai atlikti pasitelkta 300 Vidaus saugumo korpuso karių, 25 Suvalkų viešojo saugumo operacinius darbuotojus, 20 milicijos pareigūnų. Karinės pajėgos suskirstytos į tris operacines grupes. Pirmojoje buvo 45, antrojoje – 250, trečiojoje, šturmuojančioje, 50 karių. Prieš du lietuvių partizanus sutelktos milžiniškos pajėgos. Tai liudija, kaip saugumui svarbu buvo suimti J. Krikščiūną-Rimvydą gyvą.

Pirmoji grupė turėjo iš trijų pusių apsupti Trakelio mišką, išstatant žmones kas 20 metrų. Antroji privalėjo žiedu apsupti bunkerį, išstatant karius kas 50 metrų. Trečioji grupė atėjo į Aleksandro Jakimavičiaus laukus iš Šaltėnų pusės. Jie atsivedė sulaikytą partizanų ryšininką, slapyvardžiu Mažasis. Pastarasis turėjo parodyti pušynėlį ir vietą, kurioje esąs bunkeris. Šturmuojančios grupės dalis (30 žmonių) žiedu apsupo pušynėlį per 500 metrų atstumu. Likusieji 15 turėjo pradėti puolimą. Jiems buvo įsakyta žūtbūt paimti partizanus gyvus. Jei šie bandytų bėgti – šaudyti į kojas.

Pirmoji ir antroji grupės 1949 m. gruodžio 15-osios 2.00 val. ryto išvažiavo sunkvežimiais iš Suvalkų. Mašinas palikę prie Šipliškių milicijos būstinės, apie 3.40 val. į paskirties vietą išvyko plentu pėsti. Iki Šlynakiemio buvo per 8 km. Įvykdžius užduotį, t. y. pačiupus partizanus, jie turėjo duoti sutartus ženklus – iššauti tris baltas raketas. Šturmuojanti grupė puolimą turėjo pradėti 7.00 val. ryto.

Tai sutampa su S. Valinčiaus ir  J. Jakimavičiaus pasakojimais. S. Valinčius tądien apie 6.30 val. ryto išėjo su Albinu Drūčiu miško kirsti. Juos sustabdė lenkų ginkluoti kariai ir liepė grįžti. J. Jakimavičius apie 7 val. ryto išėjo arklių šerti. Pušynėlis buvo apsuptas lenkų karių. Nuaidėjo šūviai.
J. Jakimavičiui kelią pastojo du kulkosvaidžiais ginkluoti lenkų kareiviai. Jie nuvarė suimtąjį tiesiai ant bunkerio, mat baiminosi, kad bunkeris užminuotas. Jakimavičius bandė priešintis, bet gavo šautuvo buože per pečius.

Detaliai apie akciją pasakoja mums 2009 m. IPN išslaptintas dokumentas „Atlikto operacinio plano likviduojant lietuvių žvalgybos gaują raportas“: „[…] Tuo pačiu buvo pastebėta, kad per mažą plyšelį sklinda dūmai. Grupė atsargiai ilgais vėzdais pradėjo atidengti angą, tuomet iš bunkerio banditai paleido keletą šūvių […]. Po kelių minučių šturmuojanti grupė, nepaisydama šūvių, nuplėšė dureles ir atidengė angą į bunkerį. Banditai ėmė intensyviau šaudyti.“

Šturmuojančios grupės vadas šovė kelias raketas į vidų, bandydamas padegti bunkerį. Jis, norėdamas parodyti partizanams, kad ugnies persvara ne jų pusėje, įsakė kareiviams šaudyti, taikant pro slėptuvę. Nuščiuvus šūviams, kareiviai privedė prie angos lietuvį iš gretimo kaimo, kuris turėjo pasakyti partizanams, kad šie pasiduotų ir išeitų. Nežinia, ar tai buvo suimtasis, slapyvardžiu Mažasis, ar kas nors kitas. Partizanai jam atsakė, jog komunistams nepasiduosią. Po to keli Šlynakiemio gyventojai buvo priversti ardyti bunkerį. Besislapstantiems partizanams pranešta, kad tai daro vietiniai žmonės. Kovotojai atsidūrė dramatiškoje padėtyje be išeities.

Atkasus bunkerio viršų, rasti du partizanai. Saugumo raporte rašoma: „Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas PARABELLUM pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą. Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo PEPEŠA. Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. […] Išgabenus juos į paviršių […] buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas PRABULIS, kitas sužeistas – lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis KRIKŠČIŪNAS, slapyvardžiu RIMVYDAS. Sužeistą banditą vietoje KBW daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežta jį į Suvalkų ligoninę.“

Tai sutampa su tuo, ką matė Valinčius ir Jakimavičius.

– Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, – pasakojo Jakimavičius. – Rankoje laikė Parabellum. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo keturi vienetai ginklų, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas. Ant sienos kabojo Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Kai kareiviai atvarė Drūtį ir Černelį, dalis bunkerio jau buvo nuardyta. Sunkiai alsuojantį Rimvydą išnešė saugumiečiai, o Prabulio kūną liepė išnešti Jakimavičiui ir Černeliui. Netrukus atvyko ir Valinčius su pastote. Prabulio lavoną saugumiečiai liepė guldyti į vežimą ir pridengti šiaudais, o suimtuosius Valinčių ir Jakimavičių pasodino šalia (ant) žuvusiojo ir įsakė vežti į Šipliškes, kur buvo operacijos štabas.

Šipliškėse juos persodino į sunkvežimį ir nuvežė į Suvalkus. Čia kareiviai Prabulio kūną išmetė prie kažkokio sandėlio, o suimtuosius uždarė į kamerą.

J. Jakimavičius, remdamasis S. Valinčiaus pasakojimu, tvirtino, kad partizanų kūnai buvo palaidoti, o po kelių dienų ekshumuoti. Dėl Jakimavičiaus pasakojimo kyla neaiškumų, kadangi S. Valinčius pasakoja kitaip. Pasak jo, po dienos arba kelių kareiviai jį atvedė į patalpą, kurioje buvo suguldyti partizanų kūnai. Kareivių įsakymu Sigitas žuvusiuosius nurengė, paėmė pirštų atspaudus. Kažkas lavonus nufotografavo.

Vakarop kareiviai Valinčių atvarė prie mašinos, kurioje jau buvo Prabulio karstas. Įsidėmėtina, kad tik Prabulio karstas. Mašina vežė juos kažkur už Suvalkų. Sustojo prie beržynėlio. Kareiviai išnešė karstą, o Valinčiui liepė laukti. Jis nežinojo, koks jo vaidmuo šioje akcijoje. Bijojo, kad jį nušaus ir užkas kartu.

Istoriko dr. B. Makausko įsitikinimu, J. Krikščiūno lavoną rusai galėjo išvežti į Sovietų Lietuvą. Sovietams jis buvo pavojingas net ir miręs.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Suvalkų lietuviai J. Krikščiūnui ir V. Prabuliui miesto kapinėse pastatė simbolinį kapą su antkapiu, tikėdami, kad kažkur netoli iš tikrųjų gali būti palaidoti Lietuvos laisvės kovų didvyriai. Paminklo iniciatorius Kazimieras Baranauskas tvirtina, jog jam tekę girdėti girto lenkų saugumiečio pasakojimą, kad neva Suvalkų kapinių patvory buvo palaidoti kažkokie lietuvių partizanai ar partizanas. Dargi jis gyrėsi, kad lenkai, palyginti su rusais, buvo labai humaniški, net ir „banditus“ laidojo kapinėse.

 

2016 m. balandžio 10 d. 14.00 val. (Lenkijos laiku) Punsko lietuvių kultūros namuose vyks filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ premjera. Tai pilno metražo (2 valandų) vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos partizaninį judėjimą Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Jis pasakoja apie šio krašto partizanus ir jų ryšininkus, apie 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą.

Sigitas Birgelis, punskas.pl