Šį pripažinimą internete aptikau visai neseniai, vos prieš kelias dienas. Tokia žinia mane pasiekė šiek tiek pavėluotai, nes į 50 košmariškiausių pasaulio vietų sąrašą Kryžių kalnas pateko prieš kelerius metus. Žinojau, kad tai viena įdomiausių vietų, kurią verta bent kartą gyvenime aplankyti, bet sunku patikėti, kad kai kam tai šiurpi ar net košmariška vieta.
Kryžių kalnas stovi apie 12 km į šiaurę nuo Šiaulių. Jis liudija „pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų ir kartų žmones“, – rašoma viename iš virtualių šaltinių. Kryžiais nusėtas kalnas primena Jėzaus kančią ir mirtį, pagarbą Jam, tikėjimą ir viltį Dievo meile. Prieš pradedant statyti čia kryžius, viduramžiais kalno viršūnėje stovėjo medinė pilis. Ją 1348 m. sunaikino Livonijos kariuomenė. Ilgus šimtmečius kalnas buvo plikas. XIX a. viduryje žmonės ėmė statyti kryžius. Vieni pasakoja, kad pirmieji pastatyti prašant sveikatos, kiti – po 1863 m. sukilimo, norint atiduoti pagarbą žuvusiems. Vėliau caro valdžia buvo uždraudusi juos statyti. Pasakojama, kad kryžius pradėta statyti atokiau nuo kelio, kad niekas jų nenugriautų. Galbūt dėl šios priežasties ant minėto kalno imta statyti įvairiausius kryžius, kaip nepasiduodančio ir tvirto tikėjimo ženklą. Žmonės čia rinkdavosi melstis, aukoti šv. Mišias, švęsti atlaidus. Sovietų okupacijos metu kalno kryžiai buvo verčiami. Kiek kartų juos naikinta, tiek kartų maldininkų atstatyti. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu kryžių pastatyta tiek, kad jie netilpo kalno viršūnėje, todėl pamažu juos imta statyti kalno papėdėje. Kryžių kalne 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Jo lūpomis buvo garsinamas Lietuvoje stovintis kryžiais nusagstytas kalnas, reiškiantis tikėjimo tvirtumą nepasidavusiose priespaudai žmonių širdyse. Vėliau įkūrus Šiaulių vyskupiją šis kalnas tapo jos širdimi ir pagrindine po Katedros šventove. Apie Kryžių kalną Lietuvoje sukurtas dokumentinis filmas, parašytos eilės, nutapyti paveikslai, sukurti nuotraukų albumai, parašyti moksliniai darbai ir išleistos knygos, jis daug kartų aprašytas spaudoje. Ir štai po tiek metų Italijos dienraštyje „Corriere della sera“ Kryžių kalnas įvardijamas viena baisiausių pasaulio vietų. Kodėl jis toks baisus – tikslaus atsakymo nėra. Stovint tarp tokio kiekio kryžių, matyt, jaučiamasi ne itin jaukiai. Kad ir kaip baisiai tai nuskambės, aš taip pat nejaukiai jaučiausi stovėdama šio kalno viršūnėje. Nors joje buvau tik kelias minutes, kuo greičiau norėjau nuo jos nulipti. Pirmą ir vienintelį kartą Kryžių kalne buvome su klase, kai dalyvavome piligriminiame žygyje į Šiluvą (tai buvo prieš kokius aštuonerius metus). Nežinau, kaip kitiems, bet mums, kelioms mergaitėms, nesinorėjo po jį vaikščioti atskirai. Negalėjome suprasti, iš kur ta baimė, bet gal žinojimas, kad ant kryžiaus mirė Jėzus, kad ir mes visi kada nors mirsime (o jauniems norisi gyventi amžinai), kad Dievas yra visa galintis, neleido ramiai jaustis. Kartais neramumo jausmą sunku paaiškinti. Galbūt todėl paaiškinimo neranda ir tie, kurie Kryžių kalną įrašė į baisiausių pasaulio vietų sąrašą, sakydami, „kaip bebūtų, jūs nenorėtumėte čia praleisti nakties“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
nelygu, kam kas gražu o kas košmariška. Vieni žavisi bažnyčioms, kryžiais, o kitiems grožio ir elegancijos viršūne yra prekybos centrai- maximos ir akropoliai (ne, ne tas Graikijoje, o Kaune ar Vilniuj)