Darau tai, kas man patinka, tai viena dažniausiai girdimų jaunimo frazių. Reaguodami į ją arba papurtom galvą, arba pritardami sakom: nu ir gerai! Gerai, jeigu ta veikla ugdo individualius gebėjimus arba bent jau neturi neigiamo poveikio kūnui ir protui. Tokios yra taisyklės (o gal patarimai? Vadinkim, kaip norim. Suprantate, ką turiu omeny. Man ne visada lengva surasti tinkamą žodį). Norėdama pateikti pavyzdžių, nevengiu remtis sava patirtimi, todėl šį kartą vėl sugrįžtu mintimis į ne tokią jau tolimą savo praeitį.
Atsimenu, kad vaikystėje mėgdavome su draugais užsiimti tokia veikla, apie kurią turbūt nebuvo galima net pagalvoti. Mus traukdavo tokios vietos, kuriose teoriškai neturėdavome teisės net nosies kišti. Klausiate, kas mus leido eiti į uždraustas vietas? Neklausdavome nei tėvų, nei vyresnių brolių ar seserų leidimo, nes išeidami iš namų nežinojome, ką veiksime. Mums vaikiški žaidimai dažnai nusibosdavo ir norėdavosi kažko daugiau, kažko tokio, kas mums suteiks adrenalino. Pirmiausiai pasiėmę dviračius[1] nuvažiuodavome pas kitus draugus ir įkyriai prašydavome jų tėvelių leisti mūsų draugą kartu pasivažinėti dviračiais. Seniau kiekvienas namuose turėdavome pareigas[2], kurių reikėjo laikytis. Jeigu netyčia sugalvodavome sudrumsti įprastą tvarką draugo namuose, reikėdavo mokėti įtikinamai pasikalbėti su jo tėveliais. Priešingu atveju netekdavome viso geriausių draugų būrio ir iš viso dingdavo noras žaisti. Taigi, kalbant apie mūsų veiklą, geriausias laisvalaikis būdavo toks, kai nuvykdavome į apleistas ir negyvenamas vietas. Iš šiandieninės perspektyvos mūsų veikla nekenkė protui, bet galėdavo pakenkti kūnui (tačiau mes buvome labai atsargūs, o lengvi nubrozdinimai, lyg trumpalaikės tatuiruotės, primindavo smagias akimirkas). Negaliu išduoti paslapties ir tiksliai įvardinti vietų, kurios nukeldavo mus keliais dešimtmečiais atgal. Apleistos vietos mus be galo jaudino, bet ir gąsdino. Vaikystėje mėgdavome dalintis istorijomis, susijusiomis su paranormaliais reiškiniais. Prisiklausę jų, bijodavome kiekvieno krebždėjimo, kurį išgirsdavome negyvenamos vietos aplinkoje. Ilgai ten neužsibūdavome, bet spėdavome akimis, ausimis ir nosimi pajusti praėjusio laiko trupinius. Praeitis mus domino, bet norėjome pažinti ją savaip, ne taip kaip mokykloje, muziejuje ar per ekskursijas. Norėjome apčiuopiamų istoriją liudijančių dalykų, kurie atitiktų tėvų ir senelių pasakojimus. Nei vieno dalyko nesuniokojome, kiekvieną palikdavome kaip radę, kad kitą kartą atvykę galėtume pratęsti savo vaikišką ekspediciją. Neatsimenu, kiek kartų lankydavomės toje pačioje vietoje. Tikriausiai tol, kol surasdavome kitą – iš išorės nuobodžią, bet iš vidaus viliojančią vietą.
Apleistos vietos domino ne tik mus ir ne tik vaikus. Grįžtant į šiandieną, kelis kartus įsitikinau, kad yra žmonių (ypač jaunų), kurie kaifuoja dūšios netekusioje[3] vietoje. Įdomiausia, kad jie nevengia apie tai pasakoti kitiems, kurti dienoraščius arba vaizdo įrašus apie ekskursiją po negyvenamąsias vietas. Apie tai ir turėjo būti šis straipsnis, bet netyčia prisiminiau, kad ir mes vaikystėje domėjomės panašiais dalykais. Tegul šis tekstas bus įvadu kitos savaitės rašliavoms.
Gero savaitgalio!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl