Jurgita Stankauskaitė. Gegužinė

Gegužinė jaunimui labiau žinoma kaip majuvkos. Jos praeityje turėjo šiek tiek kitokią reikšmę ir prasmę nei šiandien. Nors… kažin ar mums gegužinė iš viso turi kokią nors reikšmę. Apie ją girdėjau ne kartą. Visos mano žinios gulėjo galvoje chaotiška tvarka. Atėjo laikas viską susitvarkyt. Taigi pavasaris.

Kas yra gegužinė? (Atsakyti labai trumpai. Jaunimo stiliumi – žinutės forma)

Liaudies kalba tariant, tai pasilinksminimas gamtoje. Bažnyčioje išskiriamos gegužinės pamaldos. Gegužės mėnuo, tai dviejų motinų – žemės ir dangaus – laikotarpis.

Gegužinė mūsų krašte.

Pas mus jos vadinamos gegužinėmis, o ne gegužine (panašiai yra Žolinės ir Žolinė). Gegužės mėnuo dovanojamas dangaus motinai – Švč. Mergelei Marijai. Mūsų krašte seniau daug dėmesio buvo skiriama gegužinėms pamaldoms, o tik po to pasilinksminimams savaitgaliais.

Kur ir kada melstasi?

Vieni sako, kad prie pakelės kryžių, o kiti – namuose. Buvo įvairiai. Laikui bėgant, keitėsi papročiai. Man pasakojo, kad „eidavo kaimas, ypač moterys, melstis prie kaimo kryžiaus. Anksti ryte. Galbūt apie septintą valandą“ arba šnekėjo taip: „Pas vienų kaimo gaspadorų suveidavo šaimynos vakarais ir kalbėdavo litanijų, giedodavo“.

Kur yra tiesa?

Pasirodo, kad tiesą žino tik patys vyriausi, nes jau ir mano tėvams sunku tai išsiaiškinti, kai visur yra tiesa, tik trūksta tvarkos. O iš tiesų buvo taip: per visą gegužę kiekvieną vakarą kaimo žmonės sueidavo pas vieną ūkininką (negaliu išsiaiškint, kokiu principu pasirinkdavo vieną, o ne kitą kaimo ūkį. Tikrai žinau, kad čia nėra kalbų apie materialius dalykus. Galbūt tada pirmavo žmogaus pamaldumas, gerumas, nuoširdumas?..) ir jo namuose visi kartu meldėsi. Mėnesį buvo išskirtos trys itin svarbios vadinamosios „kryžavos dzienos“. Jos prasidėdavo šeštą savaitę po Velykų. „Tris rytus iš eilės šeimynos eidavo prie kryžių poterauc“. Jeigu melstasi ryte, tai nereiškia, kad nereikėdavo vakare pas kaimo ūkininką.

Kaip ruoštasi gegužinei? (Iš mano kaimo atsiminimų)

Žmonės puošdavo kaimo kryžius. Jeigu nebuvo gėlyčių, tai bent apkamšydavo žaliomis medžių šakelėmis. Dažniausiai kryžiai „žydėjo“ purienomis, ievomis… Namų kambaryje, kur melsdavosi suėję kaimo žmonės, rūpintasi kampe ant staliuko pastatyta Marijos skulptūrėle. Aplink ją stovėdavo kvepiantys berželiai. Per visą mėnesį visame name kvepėjo žaluma. Nudžiūvus berželiams, mano senelis eidavo kirsti naujų (nors žmonės ir taip vargingai gyveno, jiems trūko medienos, vis dėlto šiam laikotarpiui negailėjo jaunų berželių. Tikėjimas ir malda buvo aukščiau visko).

Kokias maldas kalbėta?

Labai daug. Per visą valandą kalbėta poterius, litanijas, giedota giesmes „Marija Marija, Sveika Marija, Panelė šventa, Marijos litanija, rožančų kalbėdavo, iš knygutės apie Marijų skaicydavo…“

Kada buvo gegužinės linksmybės?

Savaitgaliais. Kas nors atsinešdavo armoniką, kad jaunimas galėtų linksmintis, o „vaikai baikas krėsc. Gązdzyc kitus prisdėjį kišaniuose krūkščų“.

Pabaigoje.

„Tai buvo nuostabus laikas… Toks gražus…“

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl