Da mokėtau ausc ty, nor sunkiau būtų parišč nycis. Seniau mylėta vakaroc, suveic, vakarojanc kedenom vylnų, ba avių tai visur laikė, o jos ėravosi da žiemų, kad an pavasaro in pievų išgyc možnėj. Sukedentų vylnų an verpstės, sėdzi prieg vindelio, ratelio, ir verpi, tai verpi. Moterys verpė, vyrai iš kanapių valakno sukė pancius, kūlta, plėšyta plūksnos, dainuotos linksmos ir liūdnos dainos, Graudūs verksmai ir giesmės giedota. Vakaroc ėjo vieni pas kitus, cik gavėnioj jau labiau namų visi laikėsi. Penktadieniais kulniavom 7 km in Sainus Kryžaus kelių apeic, o sekmadieniais – giedoc Graudų verksmų. Visadu daug sniego, pūgos užneša kelius, šalco iki 30 laipsnių. Trečadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais mama nedavė mėsos.
Visadu inkyrėdavo žiema. Visi laukė pavasaro atšilimo, ir jau kas kų pamato – tuoj pasako kiciem. Nu kad ir va jei per Juozines, kovo 19 dzienų, geras oras, tai bus ir geri metai gaspadorų tvartuose – gyvuliai aisis. Buvo tokia patarlė: „Kap pasėsi, tep apturėsi“. Nuo šv. Juozapo jau kapliavo daržalius su daugiametėm gėlėm, rūtom, ba jau kur mergų namuos, tai kapgi be daržuko? Piršliai pravažuoc gali neinsukį kieman. O da kap užvažavį pamato kapliuojancų, tai sakydavo, kad gera darbinykė ir šaiminykė, cinkama jaunikiu.
Kap pavasarin žąsis viena vis ėj dėc an kinių – an ažaro tokia jau supanci vieta – apacoj kinių vanduoj, tai bijojaus aic rinkc tų kiaušinių. Taikėsi, kad parsiveda slapikucų tai viena višta, tai kita, kur žolėse išsitupi ir parveda pulkucį. Tai slapikucais vadzino, ba be vargo, be žūrėjimo ištupi paci kvaksė – višta perekšlė. Gyvulius laikė peržiem tvarti. Jei ėrukų ar paršukų aciranda per šalcus, tai atneša trobon. Per Kazimierines, kovo 4 dzienų, išvaro gyvulius iš tvartų laukan, kad būtų sveiki – ba jau saulė arciau, šviesesnė ir šiltesnė. Jei tų dzienų nugirsta vieversį, tai nelabai gerai, ba gali būc šaltas pavasaris, nederlius laukia. 40 mūčalnykų dzienos, kovo 10, nakcį jei pašąla, tai raiškė, kad šals da 40 dzienų.
Kovo 25 dzien gandras parskrenda. Jis neša žmonėm laimį ir an vuodegos parneša kielį, katri nebi išspardo visus sniegus ir ladus. O jau per Jurgines – šv. Jurgis gyvulių laikytas globėju – tai kanečnai raikėj išgyc gyvulius iš tvarto.
Javų kūlimo buvo iki pavasaro vis. Buvo katių, bet nespėj gaudzyc, o jau pelių – maros. Ir pelų nemažai iš grūdų cik likį. Tai gerau, kad iš rudenio iškūlc, alia visko taikės. Nor paskui in sėjimų išarpuoja ir sėja. Kūlc tai suveidzinėj vieni kiciem padėc. Paskui raikia atkūlc. O jau dūlka tai neapsakytas daiktas.
Po darbo skubinomės, kad graicau in suvėjimus, vadzytus pravadus. Tai ir smagu buvo suveic. Pas mus buvo trys merginos – aš ir dvi sesės, ir da samdomas bernas, o kaimynų dzvi mergos, tai smagu buvo suveic vakaroc. Tai vieni vylnų kedena, kitos verpiam, tai mezgam, tai žąsų plūksnas plėšom. Tėtė tai pancus vijo iš pakulų, pats verpė kanapių valaknų – kanapinį siūlų, vis daug sėjo kanapių. Jis gerai ir mezgė an lantukės, ventarus žuvimi gaudzyc. Da ir aš mokėtau tep megzc ir mazgucus rišc, ba vis jam padėdavau.
Pas mus buvo ir bernas. Kap seniau, tai daug kur merga ir bernas in pagelbų, kol vaikai maži. Pas mus tai iš Žvikelių Petras Matulevičus išdzyrbo 8 metus, jis ir mūs vyrausios Benės krikšto tėvu buvo. Šitas bernas svirni turėj lovų ir ty gulėjo – kap sakė, prie grūdų. Laisdavo jam tėvas parduoc žmonėm grūdų, cik tėtė vis sakydavo: „Mokėk tep tvarkycis, kad apsėtai laukus, kad paskui būtų iš ko padotkas užmokėc“. Tai geras ir darbštus buvo tėvo samdzytas bernas.
Tėvas mylėjo maistravoc. Va gyrnom formų pasidaris buvo, tai iš medzo visokių zobovukių išdroža. Padarė sykį keturis paukštukus gražus, sugrųžino, in lantukį instatė pagalukus, an jų tuos paukštukus, ir tep sukėsi an lantukės ir lingavo, lynkcojo galvukėm. Tai vė iš beržo kulbukių pridroža maišalin grėbliam dantų ir pakabina, kad dzūtų, tai vasarai kap padovanota. Jei varcysi ar grabosi šienų ir išlūžta, tuoj instatė, apkeica sveiku medziniu dancu. Tai sląstukus pelėm pats sugalvojo. Pašūrukėj sienoj buvo instrigdis iš žiemių pusės tokių su atšaku gluosnio šakelį ir ryti užėjis jau žinojo vis, kokias oras bus. Rankose laikydamas šviežai nulaužtų gluosnio išsišakojusių šakelį, ėjo po kiemų ir rodės, kad toj šakutė tėvukų vedzoja, tep lyg traukia prie vandenio gyslos. Tai ir sau, ir kiciem surasdavo vandenio gyslų ūkin – ty kasdavo šūlnį, gėlas vanduoj gardus buvo.
Vaikų buvo mūs namuose nemažai, be mūs, trijų mergšų, da tadu sykiu buvo ir tėvo seserės Anelė ir Genė. Anelė su visais vaikais labai mokėjo ir mus išmokino poterų, gerų darbų. Bet taikėsi, kad mus palieka cik su bernu. Tai jis nustato dziegorukų budylnykų ir liepia per pusvalandzį rėkc, kiek pajėgiam, o sučirškus nustoc. Tai paskui kap aguonom užsėta – labai cyku buvo. Mama sykį mani mušė už prasikalcimų an uslano pasciesus ir dziržu, o tėtė niekad, jis ty kap mokėjo nušnekyc be barnių ir mušimo. Seniau vaikus mušė ir mokykloj, ir namie, kas ty jų škadavojo. Buvo kuknėj vis uslanas, o an sienos prieg durų an krūkuco pakabytas skūrinis dziržas. Tai kap tėvas barzdų skutas, tai britvų aštrina in jį, o kap vaikas nesmokina ar neklauso, tai an uslano ir per grynų užpakalį užneša. Alia buvo, kap ir mūs tėvas, tai nemušė, o mokėjo pamokyc. Sakydavo: „Dzievulis mato, tep nedaryk“.
Kuknėj virš krikštasuolio kabojo dzidelis šventas paveikslas. Pašvencytas verbas užkišdavo virtuvėj už švento paveikslo arba už balkio, tai saugojo nuo nelaimių, o jei vaikas išsigąsta ko, tai jį lyg smilkino. Užkura ir rusa, o dūmai jam an galvelės aina ir tep praaina išgąscis. Verbos rykšti mušė vaikus, kad nesirgtų. Už to abrozo dėjo ir dokumentus ar svarbesnius dalykus.
Mūs tėviškė, kap nebuvo kam dzyrbc, jau parduota Kozakevičam, bet graži sodyba traukia vis akį. Mano tėvas Antanas Marazas su šaimynu gyveno Klevų kaimo pakrašcin – mūs laukai siekėsi su Michnovcų Antoni Klimko lauku ir Ramoniškių kaimo laukais. Mūs nemaža sodyba prie negilaus ažaro, seniau vadzyto Gulbinis, o ne per seniai Plaskis. Tai šitas ažaras vadzinosi seniau Gulbinis, o vėliau lenkai pavadzino „jezioro Płaskie“. Mažas miškelis augo netoli mūs namų su beržais – beržynėlis, o kitapus ažaro su eglėm ir kvajom (vadzinos kvajynėlis). Čarovnica tai kitas kvajynėlis, užaugis ant užakijusio kampo Plaskio ažaro nuo Ramoniškių pusės. Tai buvo vieta, panaši in Žagarų bognus, ca ir dabar kas nori, tai gali vasarom prisirinkc mėlynių ir spalgenų. O prieg ažaro ir Ramoniškių kaimo Voverinės balose pavasarin kasė dūrpes. Sykį nuog Sainų atvažavis mašinu vokiecys kad kasa dūrpes, tai kasa. Nesicikėjo, kad pavyks išsivežc, tai kap turėjo traukcis vokiečiai, tos durpės per karų mumiem ir liko.
Užpjovus avį, tėvukas mokėjo nulupc ir išraugyc avies kailį ar kito gyvulio, nuimc šarscį. Lovin (medziniam, kap mėsai) prikapoja žievės ąžuolo ir eglės žievių, da siečka sukapoja, susmulkina, ir užpila vandeniu. Pasidaro raugas, inmerkia kailį, abera an kailio žievėm ir raugina, po kiek čėso apvercia, sujudzina, suvynioja kap blynų su sūru, kas nedėlia pamanko, persuka. Paskui da šviežos žievės prikapoja ir vė pamerkia. Kap išrūgsta, pasidaro geltonos spalvos. Ciko net gražiem batukam pasdaryc. Insodzina vežiman ir dui pas žydų in Sainus. Ty gražai siuvė.
Pats per savi tėtė išmoko kalviauc ir kalvį medzinį turėjo pasdaris. Darė roges, važus, apkauscydavo ir sau, ir kiciem. Kalvukė buvo prieg ažaro.
Tėvo nepamenu, kad bartųsi. Vienas kitų vadzino per „jūs“. Taikėsi, kad mama daugiau barėsi, o tėvas sakydavo: „Nu, motka, ir ko baratės, nugi acigulkit, pasislinkit, ainu gulc pas jus“.
Tėtė Antanas Marazas 1939 m. dalyvavo Lenkijos-Vokietijos kari. Pateko in vokiečų nelaisvį, ty išbuvo apie metus. Buvo netoli Berlyno. Mūs tėvu padėjo grįžc jo puseserė Katrė Buračauskaitė. Ji prieškaru išvyko in Vylnių mokycis artelėje siūc. Ji pareikalavo, kad pusbrolį Antanų (mūs tėvų) palaistų, kad jis lietuvys. Padėjo ir agronomas Jonas Pajaujis. Sakyta, kad jisai rinko žinias apie lietuvius nelaisvėj.
Šita teta Katrė mūsų tėvų prikalbino užsirašyc lietuviu ir parsikvietė in Lietuvų, pareikalavo, kad išlaistų iš Vokietijos nelaisvės, o paskui iš Lietuvos jam langva buvo namo paraic. O kap kici kėlėsi 1941 m. in tėvynį, tai tėvas nenorėjo niekur iš namų aic. Padėkavonei, kad laimyngai grįžo iš belaisvės, jis padarė formukį iš lantų ir išliejo gražų cimencinį kryžų. Da ir kiciem skolydavo tos kvarmos, kad an kapinių ar pakelėj pasistacytų, kas norėj. O mūkutį ir plieno (savo kalvukėj) kryžukų an to pustemento tėvas išliejo gipso padarytoj kvarmoj.
Da teko man gyrnom, alia sunku buvo sukc ir ilgai reikėj malc. Paskui tai buvo jau ir pikliavotų būlkai išsikepc myltų. Mūs namuose tėtė padarė malūnėlį: prinešė citnago, sugrūdo su cimentu, išliejo apvalioj kvarmoj su cimentu, sudarė, suraižoj grabukes tokias (vienų ratų su gilesnėm, kitų su tankesnėm, kad grubiau grucei ir kruopom maltų arba minkščau myltam grūdus maltų). Tai daug ir malė. Instraino maniežų, katris sukė gyrnas, tai jau rankom nereikėjo malc. Tai kiemi žmonių vis būdavo ir būdavo. Tai vienam mala, tai kitam. An tos formos darė ir kiciem tokias girnapuses. Buvo kap fabrikas ir sykiu malūnas pas mus.
Ačiū už pasakojimą.
Genutė Pakutkienė, punskas.pl
Ačiū Gerb. Kastulei už gražus prisiminimus ir dzūkų kalbos vartojimą.Teko vieną kartą šioj sodyboj pas svetingus Marazus pernakvoti.Labai neramina du dalykai:1/ ši sodyba neapdairiai pateko į Kozakevičių iš Seinų nuosavybėn,kurie neturi jokio ryšio su lietuviais,taip pat Klevų lietuviška visuomene; 2/ Seinų krašto lietuvių visuomenė prarado tikrą, originalų ir seną lietuviškos kilmės ežero pavadinimą /Gulbinis pakeistas į Plaskie/ dėl neteisėtų Lenkijos administracinės valdžios veiksmų neleistinai keičiant vietovardžio pavadinimą.Tad, Lenkijos lietuvių organizacijas ir Klevų kaimo visuomenę raginčiau teisėtais būdais susigrąžinti pirminį ežero pavadinimą.Panašių atvejų dėl vietovardžių neleistino keitimo yra ir daugiau.