Gegužę pagerbiami gaisrininkai

Gegužės mėnesį pagerbiami gaisrininkai. Už juos aukojamos šv. Mišios, iškilminguose minėjimuose nusipelniusiesiems įteikiami apdovanojimai ir padėkos.

Arti Punsko gaisrinės gyvenantis ilgametis gaisrininkas savanoris Antanas Staskevičius pasakojo:

ugniagesiai– Gaisrininku tapau 1966 metais. Pradėjau dirbti dar Vaičiuliškėse. Tai buvo Punsko filialas. Vėliau įsidarbinau Punsko gaisrinėje. Čia visada dvi mašinos buvo ir du gaisrininkai. Punske buvo vandentiekis, o nuvykus kur nors gesinti ir išliejus vandenį tekdavo siurbliu traukti jį iš tvenkinių, ežero. Dabar labai patogu, visur yra vandentiekis, turime gerą įrangą – plaukiojančius lengvus siurblius, kurie per minutę labai daug vandens įsiurbia, tad greit galima gesinti. Yra pažanga kalbant apie gesinimo techniką. Ir gaisrų žymiai sumažėjo priėmus įstatymą perdengti šiaudinius ir skiedrų stogus šiferiu arba skarda. O anksčiau labai dažnai pasitaikydavo gaisrų, nes pastatai buvo mediniai, šiaudų ar skiedrų stogais. Taikėsi, kad tą pačią dieną mūsų apylinkėse kildavo net trys gaisrai, teko gesinti net trijose vietose: degė miškas, viena kaime durpės, o kitam troba. Dažniau gaisrai vasaromis kildavo nuo žaibavimo, elektros. Degė vištidės, kiti pastatai, gyvulių daug sudegė. Buvo reikalaujama, kad ūkiuose prie gyvenamojo namo būtų žvyro, kopėčios, šluota, skuduras, vanduo, o prie šiaudų kūleliais dengtų stogų kobinys (basokas) nutraukti užsidegusiems kūleliams.

Dabar gaisrų mažiau nei anksčiau. Bet visada dieną ir naktį esam pasiruošę teikti pagalbą. Punsko gaisrinė turi dvi mašinas: viena kelerių metų su 2,5 tūkst. tonų vandens rezervuaru, kita senesnė, kurioje telpa 5 tūkst. tonų vandens. Su 10 metrų ilgio kopėčiomis, replėmis ir kita specialia įranga gelbėjimui. Garažai šioms mašinoms žiemą šildomi. Budėjimų neturime, bet kas porą dienų tenka patikrinti, ar mašina gerai veikia, nes kasdien reikia būti pasiruošusiems. Dalyvaujame gelbėjimo akcijose įvykus nelaimei kelyje, namuose ar ūkyje.

Gaisrininkas savanoris ir vairuotojas Stasys Vaičiulis kalbėjo:

– Kas treji metai mums, gaisrininkams savanoriams, mokymus veda psichologas. Dažniau rengiami įvairūs kursai. Mokymai ir varžybos vyksta ir čia, ir kartu su Lietuva prie sienos. Prieš trejus metus Punsko komanda laimėjome I vietą. Per miestų šventes ruošiamos ir gaisrininkams varžytuvės, tad tenka dalyvauti. Aprangą turime išeiginę ir darbinę su šalmais, kaukėmis. Turime daug naujoviškos įrangos. Visa tai po gelbėjimo akcijos reikia išvalyti, konservuoti. Patalpos mašinoms ir įrangai geros, suremontuotos. Šalia yra dar salė, kuri seniau buvo nuomojama šokiams, bet buvęs mažas pelnas. Tai dabar ji nuomojama kaip sandėlis. Kai dar mokiausi, licėjuje buvo tokia grupelė savanorių. Dalyvaudavom varžybose, stebėjome gaisrininkų parodomąsias akcijas. Man patiko ir visada svajojau būti tose gretose. Pakanka ir adrenalino, ypač kai reikia sužeistuosius gelbėti.

Apylinkėje liko tik Seinų valstybinė gaisrinė ir Smalėnų, Šipliškių, Bubelių, Žagarių, Aradnykų savanorių skyriai. Vykstame į mokymus, su kitais skyriais susitinkame per kokias nors šventes, varžybose ar renginiuose, kur reikia teikti apsaugos paslaugas.

 ***

 Kiekvienas anksčiau ar vėliau patiriame mažesnių ar didesnių netekčių, nelaimių. Sakoma, kad ugnis – didžiausias vagis. Nusineša, sunaikina viską negrįžtamai. Gaisras dažnai kyla dėl neatsargaus elgesio su ugnimi. Dėl vieno užsidegto degtuko supleška namai ir žmonių užgyventas turtas.

Ankstyvoje vaikystėje teko matyti pro rytą tai vieno, tai kito kaimyno degančią trobą, skubantį tėvą su kibirais, arkliais gaisro gesinti. Baisus reginys, kai liepsnos liežuviai laižo tai, ką pats sukūrei, viską nesulaikomai naikina. Skaudu stebėti kaimynų nelaimes, o dar skaudžiau, kai savo kailiu tai patiri, kai savam kieme pamatai, kaip akimirksniu viskas tirpte tirpsta, visa pasiglemžia liepsna.

Vaikystėje teko patirti didžiulį gaisrą savo tėviškės sodyboje. Būdama 9 metų, trečios klasės mokinė, anuomet nelabai dar suvokiau tos nelaimės pasekmes. Su atvykusiais tokio paties protelio klasės draugais bėgiojom po laužavietes ir nelabai įžvelgėme nelaimės pasekmes… Tik sulaukusi tėvų metų (nelaimei ištikus jie neturėjo net 40-ies, o viską prarado, nes ugnyje sudegė užauginti gyvuliai: kiaulės, karvės, net 6 arkliai) atsitokėjau. Pagalvojau: kaip jie tuomet išgyveno, kaip po to privargo, kaip sunkiai dirbo… Gaisro, ugnies baimė persekiojo visą tolesnį gyvenimą…

Dar ir dabar atminty sugrįžta ano meto vaizdai. Tai buvo 1971 metų gegužės pradžia, gyvuliai dar tvartuose, nes žolė tik kėlėsi po gilios žiemos. Planuota statyti naują kluoną, jau beveik buvo arkliais iš lentpjūvės suvežtos lentos, parengta medžiaga. Sakyta, kad reiks toje pačioje vietoje statyti, kur senas, tik pavasariop nuimti kūlelius (jie bus paklojimui). Už seno kluono gražiai bolavo džiūvančios tėvo suvežtos lentos. Šis pastatas buvo ilgas, su plačiom peludėm, labai įspūdingas. Mums, vaikams (sodyboje tada gyveno trys šeimos), patikdavo ar žiemą, ar pavasarį ilgu lig žemės šiaudiniu stogu užlipti iki gandralizdžio ir nučiuožti žemyn. Vyresni pamatę bardavo, kad pašome kūlelius. Mes pašėme, bet ir gandrai išsipešiodavo lizdui šiaudų. Ne sykį stogą reikėję perdengti naujais kūliais.

Aną pavasarį jau buvo parskridę gandrai. Jie suko, dailino lizdą. O žmonės šalia kaupė lentas ir medieną naujam kluonui. Kiemas buvo nemažas, kvadrato formos, su troba ir ūkio pastatais. Sakyta: kur daug žemės, tai ir namai didesni. Nemažas medinis kluonas, o už jo apvali pašiūrė su maniežu. Šalia kluono molinis tvartelis, kur kiaulėm ruošiamas ėdalas, o priešais – medinė troba. Nuo kelio pusės 1965 metais statytas didelis molinis šiltas tvartas, toliau akmenų rūsys. Prie seno medinio pastato su įdomiomis sijomis ir pastoge iš vienos pusės „prilipinta“ vištidė, o iš kitos avidė. Toliau – naujas, gražus svirnas su slidžiomis medžio lubomis ir grindimis, aruodais. Prie svirno dirbtuvė su stalu ir rakandais. Toliau kitas rūsys. Kieme puikavosi baltaskariai beržai, sodelyje ąžuolai ir eglutės, saugantys vaismedžius nuo vėjų, antaninės ir ankstyvosios obelys, dvi laukinės kriaušės, nemažai slyvų, vyšnių. Gyvulių pilni abu tvartai, dvejetas arklių dar kluone laikoma.

Anas pavasaris beveik visa pasiglemžė… Per keletą akimirkų minėto kiemo vaizdo neliko… Net svyruonėlis beržas, prigludęs prie svirno, apdegė ir daugiau nelapojo. Kokia visagalė ta ugnis… Ji reikalinga šilumai, virimui, kepimui. Bet ugnis, kaip ir šiais laikais vanduo (potvyniai, liūtys) – gali pasiglemžti visa, kas gražu, gera, naudinga.

Telefono ryšio tada dar nebuvo, gal tik seniūnas teturėjo telefoną. Neįmanoma buvo greit pakviesti gaisrininkus. Bet jie atvyko ir gesino jau smarkiai liepsnojančius pastatus. O ir patys žmonės grynomis rankomis gelbėjo, ką galėjo ir kaip sugebėjo. Namai vienas po kito greit įsiliepsnojo. Be gaisrininkų pagalbos būtų likęs tik grynas kalnelis. Jų pastangomis (liejant vandenį ant stogų) išsaugoti anuomet svirnas ir troba, tik be stogų. Liko taip pat molinio tvarto sienos. Reikėjo vien sijų, durų ir naujo stogo. Kaip popierius sudegė ir naujos trikampiu aukštoje rietuvėje sukrautos lentos. Viskas, kas buvo iš medienos, šiaudų, virto pelenais. Liepsnose krito daug galvijų. Jie užkasti gilioje duobėje. Išgelbėti pavyko vieną kumelę su kumeliuku, karvutę, kiaulę ir kt. Net keista, kad gyvuliai patys nebėgo iš degančių tvartų, nors spėta juos atrišti, atverti tvartų duris. Reikėjo jėga pridengus jų šnerves išvesti. Liepsnos liežuviai akimirksniu ėmė laižyti stogus, duris, nebuvo galimybių gelbėti. Tėvai apdegusiom rankom mažai ką galėjo išgelbėti. Krito sijos, lūžo stogai ir greit neįmanoma buvo į pastatus įeiti. Baisu…

G. Pakutkienė, punskas.pl