Dzidzausias Dzievuliu padėkavojimas už sveikatų ir už tai, kad gyvenam, tai kiba buvimas pamaldose, atlaiduose da gerasnis. Va dziaugiuosi, kad dalyvavom Pūnski su savo Aradnykų kaimo vainiku. Labai gerai an dūšos. Kasmet važuojam in Žolines, bet kad da acivežc vainikų, tai nepamisnom. Gerai, kad patarėt, padėjot parėdzyc. Labai smagu buvo. Ir ciekas daug, net 30 vainikų, ir visi isiteko.
O va papasakosiu, kap mumiem buvo vaikystėj. Pamenu, kap 1960 metais pas mūs kaimo gerus veikėjus Vito Zablackų tėvus darėm iš javų vainikų. Tadu visas kaimas suslakia, susineša, kas kų gali, dėlioja, planuoja. Dzidelį nupynė ir in drobynų vežimų indėjį nuvežė in Sainus in atlaidus. Tai žinokit, kol ty mišos ėjo ar mažu da anksci buvo, tai sako: „Vežimi palaikysim tų vainikų, kol aisim bažnyčon“. Tai va kad buvo, tai buvo. Ko cik širdzis neplyšo… Seniau tai arkliam vis abrako ėmė. Kap sustoja, tai iš briko paėda žolės ar to abrako. Tėvas tai vis žolės insimeta, tai novet an karštų dzienų tai ir kojom vėsiau, kap važuoji, tai in žolį kojas pakiši. Nu kad ateina išimc to vainiko, o ca arkliai išpešojį, supašojį, tai kur varpas javų rado, tep ištraukiojo. Tai kap cik ty vėl apdabojo, aprėdė ir nunešė procesijon. Alia jau kad stroko buvo, tai buvo, ne juokais isigando, o ciek tai darbo. Tep, rodos, paprasta, alia imk prisėdis padaryk. Raikia ir an ko, ir kuom išdėlioc, surišc, pririšc. Kad ir paciem būtų gražu, ir kiciem, o ir Dzievu dovana. Ba gi Dzievu dėkui gyvenam, dzyrbam, turim namus, šaimynas, turim ko valgyc ir kuom apsirangc. Ko gi tam žmogu daugiau raikia? Labai gerai, kad nepamirštam ir Dzievulio.
Labai rėdė seniau altorėlius ir dabino, nešė procesijoj ir jauni, ir sani. O ir nešė puokštukes kvietkucų švencyc, tai kap numyršta sanas žmogus šaimynon, tai indeda in grabų jam po paduškuti. Tai sakė, kad graicau in dangų nuveina jo dūša. Va mano tetukei jau 96 metai, tai vis labai prašo nuvežc ir pašvencyc jos bukietukų. Tai pilniavoja ir sanoviškai už abrozo švento užkiša, ir laiko cielus metus, kap vėl vešim ir naujų švencysim.
Graita aina čėsas ir daug kas mainosi. Seniau visi menkai gyveno, alia tankiau kad ir giminėj suveidzinėjo ir pasirodavyc, ir pasidzaugc, ir tep nedėliom, o jau per atlaidus tai pas kų arcau, pas tų an pietų sukė. Kų daugiausia – kopūstus virė (tai sotu buvo) arba gaidzo rasalukų. Dabar mažai kas ir vištas augina. Pas mus tai yra pulkucis vištų ir gaidzys. Seniau be gaidzo – kap be dziegoro, kas per namai, tep kap ko brokuotų.
Apsirangimo brokavo, tai važavo skudurnykai, mainė an gaidzo daiktus. Tai puodukų duoda, tai kokių drapanų. O tų paukščų tai vis buvo. Tep mainė vieni su kitais, tai to, tai to raikia.
Seniau tai viskų supirko, novet arklių vuodegas, šarus šapecam daryc pirko. Tai jau kap turi kur važuoc, tai gaspadorus apkerpa vuodegas arkliam, kad nesimataškotų arba kad kici kur an turgelio (kap stovės) nenukirptų ir neparduotų. Visi biedni buvo, o jau ubagų tai be mieros irgi daug buvo ir visiem raikėjo duoc. Alia ty kap vierino, kad kap duosi – tai tau dzvigubai parseis, nuog Dzievulio loskos dzvigubos susilauksi. Neškadavojo, o valgio tai visadu pasimdzinėjo, ba gi važavosi cielai dzienai, o in atlaidus tai ir in kitas parapijas važavo. Tai po pamaldų da susicinka su giminėm arba kaimynais, kiek pavaikščoja, paspacierinėja šydoty po miestelį. Tai kap išalksta, skotercį an pabalio išciesia ir deda, kas kų turi, ir valgo, gera, tai padainuoja. Cik an vakaro namo traukė. Va tadu tep gerai minavojo atlaidus. O kap vasarų, tai beveik kožnų nedėlių tep. Va kap jauni, tai da sustaram, kad po apydairai susiveisim.
Mūs kaimi tai pas Zablackus daugiausia durys neusidarė. Ty ir jauniem, ir visiem buvo vietos ir šokiam, ir dainom. Daugiausia vasarų ir an jų ciltuko prieg Alno ažaro ir upės, po šakotu sanovišku ųžuolu, kap užgrais armoniku Vincas Vitkauskų, tai kojos pacos kilojosi. O daugiausia pėsci, nu kas ty kokį dzviracį nugriebis, alia mylėjom susiveic.
Nu mažėja lietuvių, alia vis mažu povali acilaikysim. In anūkus kad lietuviškai dzieduliai šnekėtų, tai vis kokia roda būtų. Nugi negalim išnykc. Vagi Sainuosa kap ca buvo negerai, o dabar cik klausyk – vien lietuviškai ir kap gražai šneka. Ir lenkai nieko neskabina kap pirmiau, kad in vaikų baisu buvo savu šnektu prašnekėc. Dabar cik gražai in juos, kad cik pirktų…
Papasakojo Vitas Lastauskas iš Aradnykų
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl