Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.
[Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“]
Evangelija Lk 15, 1–10. [11–32]
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Nuostabi šios dienos Evangelija! Randame tris palyginimus: apie pasiklydusią avį, apie pamestą drachmą (pinigėlį) ir apie sūnų palaidūną. Tie palyginimai yra tokie svarbūs ir tokie esminiai, kad juose galima įžvelgti visos Evangelijos santrauką.
Visi gerai žinome tą palyginimą apie sūnų palaidūną. Apie tą palyginimą sunku parašyti trumpą komentarą. Norisi rašyti keliolika puslapių, nes čia pavaizduotas gerasis Tėvas, gailestingas, kantrus ir visada atleidžiantis mūsų kaltes. Pavaizduoti du broliai. Jaunesnysis, atsiėmęs savo dalį, ją išeikvojęs, badavęs ir sugrįžęs namo prašyti tėvo atleidimo. Pavaizduotas vyresnysis sūnus, buvęs visą laiką namuose ir ištikimai atlikęs visas savo pareigas, tačiau broliui sugrįžus atsisakęs eiti į puotą ir prikaišiojęs tėvui, kad jį taip su meile priėmė.
Apie šį palyginimą yra parašyta daug knygų. Lietuvoje yra išverstos ir „Katalikų pasaulio“ išleistos dvi ypatingos knygos: viena – Henri Nouweno „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“, kita – Marko Ivano Rupniko „Ir puolė jam ant kaklo”… Galbūt ta laida jau yra pasibaigusi ir jų nebegalima gauti, tačiau jeigu kas jų turi, tai nelaikykite ant lentynos, bet leiskite iš rankų į rankas, kad kuo daugiau žmonių galėtų jas perskaityti. Abi knygos yra nuostabios. Jas skaitydami atpažinsime ir save.
Mes dažnai vaizduojamės Dievą kaip pasyvų, susirūpinusį, laukiantį, kada ateisime paprašyti Jo pagalbos. Tai neteisingas supratimas. Iš Jėzaus palyginimų matome, jog Jis pats aktyviai veikia, eina žmonių ieškoti ir gelbėti kaip rūpestingas piemuo pražuvusios avies. „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudinęs pribėgo prie jo…” Tėvas pastebi sūnų šiam dar neprisiartinus, kadangi meilė nuotolių nepripažįsta. Tėvas stengiasi įveikti tą nuotolį dar nuo tada, kai nusileidęs į rojaus sodą paklausė Adomą: „Kur tu?” Kiekvienas Biblijos puslapis kalba apie tai, kaip Tėvas bėgioja vaikams iš paskos. Dievas ieško žmogaus, ieško mūsų, ir meile stengiasi priartinti jį ir mus prie savęs.
Grįžęs sūnus neįstengia ištarti vienumoje, tremtyje ganant svetimos šalies pono kiaules apmąstytų žodžių. Užvaldytas tėvo meilės, jis pamato save visiškai naujoje šviesoje. Tą akimirką, kai tėvas „puola jam ant kaklo“, jo mąstymas iš esmės pasikeičia. Meilė keičia asmenį, keičia jo protą, jausmus, valią ir net tapatybę.
Visuose trijuose palyginimuose kartojamas džiaugsmo motyvas. Radęs pražuvusią avį, piemuo „su džiaugsmu” dedasi ją ant pečių. Moteris, radusi drachmą, susikviečia kaimynes ir džiaugiasi. Sugrįžus sūnui palaidūnui tėvas kviečia džiaugtis, puotauti, linksmintis.
Ko mes galime iš tų palyginimų pasimokyti, prisitaikyti sau? Gal esu ta pražuvėlė avis, gal pamestoji drachma? Gal jaunesnysis sūnus? O gal net vyresnysis, kuris nėjo į puotą ir priekaištavo tėvui? Gana dažnai mes esame abu: ir jaunesnysis, ir vyresnysis. Nepamirškime, kad Dievas mūsų ieško.
Bernardinai.lt