Įpusėjus rugpjūčiui Punske turistų daugiau nei paprastai. Leidyklos kabineto duris praveria nepažįstamas, palyginti jaunas, vidutinio ūgio žmogus.
– Dzień dobry (Laba diena), – pasisveikina lenkiškai. Prisistato esąs turistas. Klausinėja apie Punsko lankytinas vietas, kur ką galima pamatyti, skaniai pavalgyti. Į klausimus atsakinėju mandagiai, bet trumpai. Jis netikėtai paklausia:
– Atsiprašau, pone, gal pasakytute, kas buvo Morkus? Klausinėjau žmonių, bet niekas nežino.
– Kodėl susidomėjote būtent Morkumi? – atsakau klausimu į klausimą.
– Punsko žemėlapyje tokią gatvę radau.
– Punske yra ir kitų gatvių, įvairių žmonių vardais pavadintų. Kodėl Jus domina Morkus? – nenusileidžiu.
Svečias tyli.
– Gerai, galiu Jums pasakyti. Albinas Morkus tai Punske gimęs rašytojas ir vertėjas. Beje, ši asmenybė šiandien kontroversiška, kadangi jis buvo susidėjęs su komunistais, o savo kūriniuose juodino ir šmeižė lietuvių emigracijos veikėjus JAV.
Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Svečias, nesupratęs, bet ir nepaklausęs, kodėl šio žmogaus vardu Punske pavadinta gatvė, vangiai išėjo. Maniau – sugrįš. Nesugrįžo.
Turisto apsilankymas sukėlė minčių debesis. Sugrįžo prieš 25-erius metus išgyventi įvykiai. Štai mūsų redakcijoje svečiuojasi Punske gimusių lietuvių rašytojų – Albino ir Aneliaus Markevičių – sesės. Vaikštinėjame naujai pavadinta Albino Morkaus (Albinasa Morkusa) gatve. Džiaugsmas liejasi per kraštus. „Kaip gerai, kad pagerbėte Punske gimusį lietuvių literatą, – žavisi jos, – kad neužmiršote savo krašto įžymybių, jų atminimą puoselėjate.“ Nežinojau tada to, ką žinau šiandien, po 25-erių metų…
Palyginti nedaug žinome apie Albiną Morkų (Markevičių), mažai apie jį yra informacijos. Oficialiame Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalapyje apie šį asmenį – nė žodžio. Lietuvių literatūros interneto svetainėje surandu keletą sakinių. Lygiai tie patys sakiniai pakartoti lietuviškoje Vikipedijoje. Trumpa žinutė apie jį yra Lietuvių literatūros enciklopedijoje. Morkaus pavardės neaptiksime ir naujai leistoje Lietuvių enciklopedijoje. Tarybinėje buvo. Kita vertus, įdomu, dėl kokių priežasčių enciklopedijos redaktoriai apleido ir jo brolio Aneliaus Markevičiaus pavardę. Dėl keršto už Albino Morkaus nuodėmes? Ne, nemanau. Anelius, skirtingai nei jo brolis Albinas, buvo apolitiškas, nesusikompromitavęs sovietinėje santvarkoje. Kita vertus, jis pripažintas lietuvių rašytojas, keliolikos knygų autorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kiek dar kitų žmonių ir įvykių dėl skubotumo ar redaktorių apsileidimo mūsų mieloj enciklopedijoj nėra? Kiek neatitaisytų klaidų ir netikslumų, kiek neįvardintų įvykių ir žmonių, kurie dėl ideologinių priežasčių sovietinės enciklopedijos sudarytojų ir redaktorių (o gal cenzūtos) buvo apleisti ir turėjo būti pasmerkti užmarščiai?
Bet grįžkime prie Albino Morkaus. Pažvelkime į jį iš arti.
Albinas Morkus (Markevičius) gimė 1921 m. kovo 27 d. gausioje Punsko lietuvių ūkininkų šeimoje. Punske jis lankė kelias mokyklos klases. Būdamas 14 metų (1935 m.) išvyko į Vilnių, kur įstojo į Vytauto Didžiojo gimnazijos IV klasę. Vilniuje rado draugų ir žmonių, kurie jį parėmė. Albinas pamilo šį miestą su jo aukštais bokštais ir siauromis gatvelėmis. Savo gyvenimą Vilniuje jis aprašo apysakoje „Erdvė“: „Studentaudamas sunkiai sukrapštydavau centą, todėl kambarį nuomojau pigiausiame Vilniaus rajone, kuris paprastai buvo vadinamas senamiesčiu, arba getu. Gete spietėsi daugiausia žydai (nors pasitaikydavo ir ne žydų, besiverčiančių smulkia prekyba ir amatais).
Viskas čia dvelkė gilia senove: stori, apsilupinėję mūrai, tamsūs kiemai, siaurutės lyg urvai gatvelės, keistos, virš tų gatvelių išsigaubusios arkos, ir pagaliau patys žmonės. Gyventi čia buvo vienas vargas.
Vos tik truputį prasišvies, jau palangėje laido gerklę daržovių išvežiotojas, įžūliai girdamas savo svogūnus, pomidorus, burokus… Po daržovių išvežiotojo prasižios pieno pardavėjos. Paskui koks nors skudurininkas. Tada stiklius, šepečių ir šluotų pardavėjai. Beveik nuolatos tai šen, tai ten skambčioja peilių galąstojo varpelis. Rūsyje taukši skardininkų ir stalių plaktukai. Kažkur girdisi elektrinis pjūklas. Kažkur patefonas. Kad ir iš tolimiausio užkampio, bet vis dar atklys: „Tyyykra šyyylka, pyyyrkite“. Tai vaikščiojančio prekybininko Zyberio balselis. Jis skardės per visą dieną, ir vakare langinėmis nuo jo neapsisaugosi.
O iškiši nosį iš kambario. Tai prapulsi minioje kaip vandens lašas jūroje. Kur tik eisi, į kurią gatvelę pasuksi, visur erzeliai, barniai, derybos. Alkūnės prie alkūnių, pečiai prie pečių. (…) Kaimiečiai stovinėja su malkų vežimais, su sūriais ir su audiniais. Bekojis invalidas tampo armoniką. Elgetos traukia giesmes. Ir kurtinančiu gaudesiu aidi visas senamiesčio gatvynas.
Nemėgau aš senamiesčio. Nemėgau jo ankštumo ir triukšmo. Kartais taip įpykdavo tas amžinas ūžimas, kad nesinorėdavo grįžti į namus.“
Baigęs Vilniaus gimnaziją, būsimasis rašytojas trumpai mokytojavo Nemenčinės apylinkėje. Užėjus vokiečiams, Morkus Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Okupantams uždarius universitetą, jis persikėlė į dar veikusį Medicinos fakultetą.
Gyvendamas Vilniuje, Albinas Morkus yra vokiečių siautėjimo ir žydų holokausto – masinių žudynių – liudininkas. Apie tai toje pačioje apysakoje rašo: „Vokiečiai užėmė Vilnių birželio pabaigoje ir iš karto ėmė savaip šeimininkauti. Kur puošnesnė kavinė, kur geresnė krautuvė – tik jiems. Teatrai, dirbtuvės – jų. Patiko vokiečiui butas – vietinis turi išsikraustyti. Patiko dviratis ar laikrodis – atiduok. Pradžioje jie siautėjo tik didžiosiose gatvėse, bet po savaitės ėmė rodytis ir senamiestyje. (…) Visuose kampuose išlipdyti didžiuliai plakatai, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad net už mažiausią pasipriešinimą vokiečiui – mirties bausmė. (…) Girdi, galas visokiems parazitams. Iššaudysią visus iki vieno, nes jiems nėra vietos žemėje. Naujajai Vokietijai reikia erdvės. Erdvės ir plotų reikia išrinktajai tautai, kurią pati Apvaizda pašaukusi pasaulio valdyti… (…) Maždaug tomis dienomis, kai prasidėjo apsisupimai, senamiesty ėmė plisti šiurpūs gandai. Esą, tos vokiečių pasakos apie skubius darbus pramanytos. Esą, gyventojai gabenami ne į darbus, bet į užmiesčio miškus. Gabenami būriais ir šaudomi, kad vokiečiams būtų daugiau erdvės. Kažkas matęs plentu varomą suvargusių žmonių koloną ir joje atpažinęs savo kaimyną. Kažkas girdėjęs apie duobes, dideles duobes, laukiančias aukų.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl